Sodybų savininkai vargsta dėl kelių. Ypač dėl pavadintų „bendro naudojimo keliais“. Iš tikrųjų jokiuose įstatymuose tokios sąvokos nerasime. Ją sugalvojo valdininkai. Vieni dirba vadovaudamiesi Žemės reformos įstatymu, o kiti – Kelių įstatymu. Atidžiau panagrinėję šiuos įstatymus pastebėjome, kad jie prieštarauja vienas kitam.
Nei nuosavybės, nei servituto
Ne paslaptis, kad savivaldybėms trūksta lėšų vietinės reikšmės keliams remontuoti ir prižiūrėti. Taip atsitiko ir Prienų rajone.
Kelininkas veteranas, šioje srityje dirbęs kone 45 metus, Algirdas Gelčys jau daug metų remontuoja kelią į savo sodybą Klebiškio kaime. Jeigu būtume priekabūs, sakytume, remontuoja lyg ir nelegaliai.
„Tas kelias tėra apie 60 metrų, jis veda tik į mano sodybą, todėl kreipiausi į Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyrių, kad tą apie 30 arų plotą prijungtų prie mano namų valdos ar nors įteisintų servitutą. Tai padėtų išspręsti visas dėl kelio kylančias problemas“, – pasakoja A.Gelčys.
Tačiau žemėtvarkos skyriaus specialistė Dalė Gulijeva žmogui ir žodžiu, ir raštu atsakė labai dviprasmiškai. Rašte aptakiai teigiama, kad šis klausimas „gali būti“ sprendžiamas rengiant Klebiškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Tačiau „gali būti“ virto uždaru ratu, kuriame valdininkai žmogų stumdo vieni pas kitus, o klausimas nesprendžiamas.
Atsakymai nuvylė
Supratęs, kad su žemėtvarkininkais geruoju susitarti nepavyks, A.Gelčys kreipėsi į Prienų savivaldybės administraciją ir paprašė arba padėti išspręsti nuosavybės klausimą, arba šį kelią prižiūrėti ir remontuoti. Tačiau administracijos direktorius Algis Marcinkevičius atsakė, kad savivaldybė prižiūri tik vietinės reikšmės kelius, o kelias į A.Gelčio sodybą esąs „bendro naudojimo“. Tokių kelių savivaldybė neprižiūrinti.
Tada žmogus nutarė kreiptis į Seimo Kaimo reikalų komitetą.
„Gavęs atsakymą apstulbau. Komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis atsakyme perrašė tai, ką jau buvau girdėjęs iš valdininkų Prienuose, tik pridūrė apie galimybę dalyvauti kažkokiame mistiniame aukcione. Komiteto pirmininkas net nesuprato, kokiu reikalu kreipiausi“, – stebisi A.Gelčys.
Žmogus Seimo nariui bandė paaiškinti, jog visa ši „velniava“ kilo todėl, kad Seimo priimti įstatymai prieštarauja vienas kitam, o valdininkai remiasi tuo įstatymu, kuris jiems palankesnis.
Įstatymų kūrėjų brokas
Patikrinkime, ar žmogaus priekaištai teisingi.
Štai Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo III skyriaus 13 str. rašoma: „Žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių (...)“ ir t. t.
Atsiverčiame Kelių įstatymą, o jame juodu ant balto parašyta: „Kelio savininkas – valstybė, savivaldybės, juridinis ar fizinis asmuo, kuriam kelias priklauso nuosavybės teise.“ Taigi kelias gali priklausyti ir fiziniam asmeniui.
„Be to, nei šiuose, nei kituose įstatymuose nerasite sąvokos „bendro naudojimo kelias“, – tikina A.Gelčys.
Pasitikriname. Tikrai, Kelių įstatyme rašoma apie magistralinius, krašto, rajoninius ir vietinės reikšmės kelius. Apie bendro naudojimo kelius nerašoma.
Dar kartą kreipiamės į Prienų ir Birštono žemėtvarkininkus.
„Šią sąvoką naudoja žemėtvarkininkai. Tai žemės reformos sąvoka. Šie keliai priklauso vietinės reikšmės kelių kategorijai ir juos tvarko seniūnijos. Tokių kelių privatizuoti neleidžia įstatymai“, – remdamasi Žemės reformos įstatymu sako Prienų ir Birštono žemėtvarkos skyriaus vedėjos pavaduotoja Onutė Kalesinskienė.
Netepsi – nevažiuosi?
Taigi vienas valdininkas sako, kad šis žmogaus klausimas „gali būti“ sprendžiamas, kitas siūlo dalyvauti kažkokiame aukcione, tarsi dar kas nors norėtų pirkti į vienintelę sodybą vedantį kelią, trečias skaito tik vieną įstatymą ir tikina, kad fizinis asmuo neturi teisės pirkti kelio, nors kitas įstatymas tokią teisę suteikia.
„Aš suprantu, kad šią problemą gal nesunkiai galima išspręsti davus kyšį. Tačiau to nedariau ir nedarysiu. Apmaudu, kad pati valstybė žmones verčia taip elgtis, o valdininkai tuo labai patenkinti“, – piktinasi A.Gelčys.
Žmogui negaila pinigų keliui remontuoti, tačiau jis nori tai daryti tvarkingai, legaliai.
„Žinoma, galiu pasisamdyti, kad man atvežtų žvyro. Atveš ir išpils bet kaip. Tačiau žvyro reikia ne bet kokio. Tokį karjerą turi tik kelininkai. Kreipiausi į juos, o jie ir klausia, ar tas kelias man priklauso. Reikia dokumentų, o jeigu jų nėra, tai negali užsakyti ir darbų. Belieka tai daryti nelegaliai“, – pasakoja A.Gelčys.
Regis, smulkmena, tačiau iš tikrųjų ši istorija parodo, kad įstatymai tarsi kuriami ne padėti šalies piliečiams paprasčiau ir patogiau gyventi, bet talkina nesąžiningai dirbantiems valdininkams. Netepsi – nevažiuosi. Ar taip ir pasibaigs šio žmogaus kova? Ši istorija turi tęsinį.
