„Mano darbo diena prasideda anksti. Nors paprastai keliauti pradedame 10 ryto, aš į laivą ateinu 7-ai, patikrinu motorus, tepalus, skysčius, viską apžiūriu. Po to ateina mano įgula – dar du vyrai - jie pradeda tvarkytis laive, jį plauti, nes per naktį čia įsikuria vorai, mašalai, ypač daug jų būna gegužę. Paskutinis vakarinis reisas paprastai išvyksta apie 8.30 vakare, uoste būname prieš 10 val. vakaro. Dar pusvalandžio man prireikia viską susirašyti, supildyti dokumentus, po to susirenkame pledus, baras uždaro kasą ir, kai parvažiuoju namo, jau būna po 10 val. vakaro. Šiemet pasiekiau savotišką rekordą: 4 mėnesius nemačiau televizoriaus, vakare keliauju tiesiai į lovą”, - apie savo kasdienybę turistinio sezono metu pasakoja kapitonas.
Jis sako, jog vasarą paprastai dirba be laisvadienių, nebent prastas oras – tuomet mažiau norinčių plaukti.
„Dirbdamas be išeiginių visą vasarą ir nežiūrėdamas į darbo valandas, greičiausiai atidirbu už visus metus. Vasarą niekam be darbo nelieka laiko. Būna, kad oras man duoda laisvo laiko, kai stipriai lyja. Bet kai oras geras ir yra žmonių, stengiuosi dirbti, nes ką per vasarą uždirbsi, tą turėsi“, - sako R. Šležas.
Laisvus „Austėja“ ir „Aistis“ valdančios įmonės savininkui šaltesniu metu laiku papildomo darbo ieškoti nereikia. Be to, pakanka veiklos ir su laivais: rudenį juos reikia paruošti kitai vasarai, o jei geras oras, turistinis sezonas gali prasidėti ir pavasarį.
„Pradedame dirbti balandžio antroje pusėje, bet šiemet ir ledas stovėjo iki balandžio 13-os. Pagrindinis darbų antplūdis baigiasi rugsėjo viduryje, nors šiemet turiu užsakymų ir spaliui, vežiosiu vokiečių chorą. Vokiškai vedu ekskursijas, nors mano kalba nėra taisyklinga, jiems labai patinka, kad kapitonas veda ekskursiją jų kalba, žmonės viską supranta. Vokiečių kalbos šiek tiek pramokau dirbdamas su turistais, papildomai jos nesimokiau“, - pasakoja R. Šležas.
Tačiau jis nesutinka, kad didžioji dalis jo Nidoje sutinkamų turistų – vokiečiai.
„Visokių turistų yra. Aš sakyčiau, kad daugiausiai su manimi plaukia pavieniai žmonės, o ne grupės, dauguma jų – lietuviai“, - dėsto R. Šležas.
Karjerą Nidoje pradėjo nuo žuvies ūkio
„Dažnai manęs klausia, ar man neatsibosta būti kapitonu, pasakoti žmonėms. Aišku, pavargsti, bet išsimiegi ir vėl viskas gerai. Aš esu prieš radijo įrašus, kai eina per kopą stirna ar šernas, o radijo įrašas šneka ne į temą. Pamatau skrendantį jūrinį erelį, noriu apie jį papasakoti, pamatau gražų vaizdą, atkreipiu į jį dėmesį. Smagu plaukti ir kai saulutė šviečia, bet nepamatysite tiek spalvų, kai yra šiek tiek debesų. Man gera Nidoje, gyvenu čia nuo 1987-ųjų“, - prisimena jis.
Anksčiau Klaipėdoje gyvenęs R. Šležas pasakoja, jog atsikraustęs į Nidą pirmiausiai įsidarbino čia buvusiame žuvies ūkyje.
„Norint tapti kapitonu reikėjo baigti mokslus, bet pradžia gavosi labai netikėta. Kurį laiką dirbau Nidos žuvies ūkyje su mašina ir reikėjo žvejus, kurie norėjo tapti laivavedžiais, vežti į jūreivystės mokyklą. Nesinorėjo man nesėdėti mašinoje, o jie sako, Romai, einam kartu, tu irgi po truputį išmoksi. Ten įgijau pradines žinias, po to Nidos žuvies ūkis baigė savo egzistavimą, o aš pradėjau dirbti viešbutyje „Jūratė“, vairavau turistinį autobusą. Viešbutis turėjo laivą, bet jis buvo nelabai naudojamas, tad pasiūliau, kad man laivą išnuomotų. Dirbau su autobusu, o dar pasimokęs laivu plukdydavau vokiečius, nes jie vieni pirmųjų norėdavo plaukti į Rusnės salą, Mingės kaimą“, - pirmuosius žingsnius link savo verslo vardija jis.
Anot R. Šležo, laivu turistus jis plukdė laisvu nuo darbo metu: savaitės viduryje turėjo dvi laisvas dienas, kai nereikėdavo vežioti ekskursijų.
„Tas laivas galėjo plukdyti 12 žmonių, pastebėjau, kad verslas gaunasi, žmonės noriai plaukia. 2000 m. sugalvojau nupirkti “Aistį” ir mūsų šeima jį įsigijo. Visi galvojo, kam Romui reikalingas tas „Aistis“, o aš sakau - plukdysiu žmones. Penkerius metus su juo dirbau, o 2005 m. jau prireikė didesnio laivo, nes atvažiuodavo didesni autobusai, grupės, tad antrą laivą - „Austėją“ - nusipirkome su svainiu, ji jau turi licenciją plukdyti 70-iai žmonių“, - sako kapitonas.
Tačiau jis pabrėžia, kad laivas – ne automobilis, jam vairuoti reikia įgulos: švartuojančio upeivio, kapitono mechaniko, motoristo.
„Didžiausias skirtumas vairuojant laivą ir automobilį yra tas, kad čia nėra pedalų – juokiasi R. Šležas. - O jei rimtai, laive aš be įgulos būčiau niekas. Jeigu kas nors nutiktų, pas mus viskas yra surašyta, kas ką darys. Vairuojant laivą be navigacijos reikia stebėti Kuršių marių dugną, reguliuoti laivo plaukimo greitį ir kryptį, stebėti bangas ir vėją.“
Pavojingais vadina škvalą ir norinčius šokti per bortą
„Tokiu atveju tenka klausti, koks yra jų kelionės tikslas, arba net tenka perspėti, kad baigtų. Niekada nežinai, su kuo teks plaukti, nes kai skambina bendrovė ir užsako laivą, viskas atrodo aišku, norima pamatyti vaizdų“, - dėl kelionės metu kylančių neprotingų norų apgailestauja jis.
Iš gamtos stichijų R. Šležui pavojingiausiu atrodo škvalas: jis greitai susiformuoja, bet greitai ir pasibaigia.
„Iš audrų rūšių turbūt baisiausias yra škvalas, bet matai jį ateinant. Pernai liepą, kai Nidoje skraidė batutai, o šiukšlių dėžės plaukiojo po marias, buvo matyti, kad link Nidos ateina didžiulė juoda siena. Yra tekę patekti ir į audrą, pernai į ją pateko mano sūnus Marius – prie pat uosto atėjo didelis škvalas. Jis nėjo į uostą, nes žinojo, kad negalima, atsistojo prieš tą didelę bangą, palaukė 10 minučių, viskas praėjo ir tada ėjo į uostą“, - prisimena jis.
Pasak jo, per audrą laivams yra draudžiama eiti į uostą, nes dėl stipraus vėjo gali nepavykti juos suvaldyti.
„Kai jūroje prasideda audra, uosto kapitonas uždraudžia laivams eiti į uostą, tas pats ir čia, laivai meta inkarus, stoja prieš bangą ir laukia, kol praeis baisumas. Eidamas į uostą laivas gali ne tik į krantą trenktis, bet gali ir kitą laivą sudaužyti. Bet plaukiant, manau, pats baisiausias dalykas yra ne audros, o kai sugenda laivo motoras. Ačiū Dievui, man taip nėra buvę. Jeigu pats negalėtum susitvarkyti ir gedimas būtų rimtas, reikėtų mesti inkarą ir kviesti pagalbą. Kai nėra didelių bangų, tai nieko baisaus, nes laive yra atsigerti, užkąsti“, - svarsto R. Šležas.
Žiemą – žvejyba
Uždaręs turistinį sezoną, R. Šležas pasineria į rudens ir žiemos malonumus Nidoje.
„Pagrindinė žvejyba Kuršių mariose yra rudenį ir žiemą ant ledo, - pastebi jis. - Žiemą ir mums žvejyba gaunasi daugiau pramoginė: ir vežame žmones ant ledo, ir patys žvejojame. Organizuojame ją rečiau, nebent kas nors iš draugų paprašo.“
Žiemą taip pat reikia prižiūrėti laivus: „Aistis“ yra iškeliamas iš vandens, o „Austėja“ - paliekama, nes tai kelis kartus didesnis laivas.
„Nors uoste nėra ledonešio, būna, kad ledas lipa ant molo, kai ant jo atsistoji, važiuoji drauge, bet jis vis nulūžta. O ledas čia būna storas, apie 50-60 cm. Vandenyje žiemą likusi laivą reikia ateiti apžiūrėti, kad ledas per daug nespaustų, jei reikia, jį šiek tiek atlaisvinti“, - dėsto R. Šležas.
Paklaustas, ar pastebėjo, kad Nidoje palaipsniui mažėja poilsiautojų, kapitonas Romas sako, kad sezoniškumas akivaizdus, bet Nidą lankyti mėgsta ir Lietuvos gyventojai, ir užsieniečiai. Jis sako pasigendantis tik poilsiautojų spontaniškumo.
„Kviečiu žmones, plaukiame šiandien, gražu, o jie sako: šalta, rytoj. Na ką rytoj, šiandien reikia, nes kas nusprendžia plaukti šiandien, po to sako, ačiū, buvo labai gražu. Na, kur teisybė?“, - šypsosi kapitonas, ruošdamasis plaukimui.
Išplaukdamas laivu, jis atkreipia dėmesį, kad uoste iškeltos Lietuvos ir Vokietijos vėliavos.
„Įdomu, kam Vokietijos vėliava? Kai iš kitos valstybės ateina laivelis į Nidos uostą, uosto kapitonas tos valstybės garbei pakelia jos vėliavą. Yra atėjusi jachta iš Vokietijos - pakėlė Vokietijos vėliavą, atėjo keletas laivelių iš Rusijos, buvo pakelta Rusijos vėliava. Būna, kad kabo kelių šalių iškart: švedų, suomių, rusų, lenkų. Na, o Lietuvos vėliava pakelta visuomet“, - paaiškina jis su poilsiautojais išplaukdamas iš uosto.
