Kaip padėtį Dzūkijos miškuose pakoreguos nuo metų vidurio įsigaliosiantis 5 proc. mokestis, kol kas prognozuoti sunku. Galbūt miške pritils medžius rėžiančios technikos gausmas, galbūt kirtimų mastai nesumažės, bet visi džiaugsis lengvai pravažiuojamais, nesugadintais keliais. Dar būtų galima vardinti įvairius spėlionių variantus, tačiau tai - ateities klausimas. Kad ir kaip prieštaringai vertinama Miškų įstatymo pataisa, nūdienos realybė liudija - pro pirštus žvelgti į šią problemą buvo nebeįmanoma.
Vieno miškingiausių šalies rajonų - plotas – 221 tūkstantis hektarų, net 65,7 proc. užima miškai. Apie 42 proc. sudaro valstybinės reikšmės miškai, likusieji – privatūs arba skirti nuosavybės teisių atkūrimui. Valstybinės reikšmės miškus šiame Dzūkijos rajone prižiūri trys urėdijos. Varėnos miškų urėdijai tenka didesnioji dalis - beveik 106 tūkst. ha, kiti – Druskininkų ir Valkininkų miškų urėdijoms bei Čepkelių rezervatui.
Apribojimai pažeidėjams – it vanduo nuo žąsies
Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas pastebi, kad pastaraisiais metais ypatingai padidėjo rajone esančių miškų kirtimo mastai, kartu išaugo ir medienos transportavimo kiekiai, todėl miškų ir vietinės reikšmės keliai daugiau apkraunami. „Tai kelia seniūnijų gyventojų nepasitenkinimą, trikdo mokyklinių geltonųjų autobusėlių ir maršrutinių autobusų eismą. Miškovežių vairuotojai, nesilaikantys nustatytų reikalavimų, kraudami vežamos medienos viršsvorį, gadina ne tik miškų kelius, kurių rajone yra 2113 km, bet ir vietinės reikšmės kelius, priklausančius Savivaldybei“, - problemas vardija Varėnos meras.
Savivaldybė ne vieneri metai taiko įvairias prevencines priemones - kad miškovežiai mažiau gadintų vietinės reikšmės viešuosius kelius, įrengiami kelio ženklai, ribojantys transporto priemonių masę. Pavasarį, polaidžio metu, ir rudenį, jeigu būna lietingas oras, administracijos direktoriaus įsakymu vietinės reikšmės viešaisiais keliais laikinai bandoma apriboti eismą transporto priemonėms, kurių bendra masė didesnė kaip 10 tonų.
Bendradarbiaudama su gyventojais, savivaldybė nustato medienos vežėjus, sugadinusius miškovežiais kelią, ir iš jų reikalaujama, kad kelio danga būtų atstatyta. „Šioje srityje esame aktyvūs, tačiau ne visada pavyksta pažeidėjus išsiaiškinti ir įpareigoti atstatyti sugadintą kelio dangą“, - apgailestauja V. Mikalauskas.
Pasak Varėnos mero, esama ir gerų bendradarbiavimo pavyzdžių su miško medieną vežančiomis įmonėmis. „Dzūkijos mediena“, ,, Dzūkijos miškas“ praneša apie būsimą medienos vežimą vietiniais viešaisiais keliais, esant būtinybei sustiprina silpnesnes kelių vietas, užtikrina susisiekimą jais. Tačiau nemažai bendrovių bando slapukauti ir neatstato buvusios kelių būklės, kuri buvo prieš joms vykdant miško kirtimo ir išvežimo darbus. Todėl Savivaldybei tenka iš savų lėšų atstatinėti kelių būklę. Labai skaudu, kad ką tik sutvarkytas kelias vėl subjaurojamas giliomis provėžomis“, - neslepia meras.
Vietiniams viešiesiems keliams, kaip ir priklausantiems miškų urėdijoms, prižiūrėti lėšos skiriamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Varėnos rajono savivaldybė vietiniams keliams tvarkyti skiria apie 600 tūkst. Lt per metus. Šių lėšų, rajono vadovo teigimu, neužtenka vietinių viešųjų kelių, kuriais važiuoja mokykliniai autobusėliai, maršrutiniai autobusai, priežiūrai, o dar tenka neplanuotai remontuoti ir miškovežių sugadintus kelius.
Savivaldybė palaiko gerus, dalykinius santykius su trimis rajone ūkinę veiklą vykdančiomis urėdijomis – Varėnos, Druskininkų ir Valkininkų. Mero tvirtinimu, su urėdijomis nesutarimų neiškyla, surėmus pečius, sprendžiamos miško medieną vežančių bendrovių sukeltos problemos.
Būkštauja, kad nebegalės išvežti medienos
Varėnos miškų urėdijos teritorijos miškingumas – per 70 proc., o prižiūrimų kelių ilgis - 694 kilometrai. 2012 m. ši urėdija nutiesė kelio už 89 tūkst. Lt, kelių priežiūros darbams skyrė per 260 tūkst. Lt. Šias metais už 90 tūkst. Lt įrengė 360 metrų kelio, o kelių priežiūrai 2013 m. numatyta 400 tūkst. Lt.
„Mums patiems tenka vežti medieną ne tik miško keliais, bet ir rajoniniais. Todėl sukamės iš padėties kaip galime – mums prižiūrėti priklausančiuose keliuose ir rajoniniuose užvežame žvyro, o winančius per privačius miškus – išlyginame “, - teigia Varėnos miškų urėdas Tomas Baževičius.
Nors Dzūkija turtinga miškais, jų sąnaudos prižiūrėti keliams mažesnės negu Žemaitijoje arba Suvalkijoje. „Mūsų miškų kelių gruntas - smėlis. Jei kelias ir sugadinamas, dažnai pakanka palyginti smėlį“, - pripažįsta T. Baževičius.
Varėnos miškų urėdijai neretai tenka susidurti su privačių miškų savininkų sugadintais keliais. „Jei privatininkai ir toliau elgsis taip neatsakingai, ateityje neturėsime jokių galimybių išvežti medieną. Nesvarbu, koks bus mokestis, penki ar daugiau procentų, tačiau lėšos turi būti tikslinės, skirtos būtent miško keliams prižiūrėti“, - įsitikinęs urėdas.
Jo nuomone, ne mažiau aktualus ir taip pat turėtų būti sprendžiamas bešeimininkių kelių klausimas. Didžioji dauguma viešo naudojimo miško kelių, einančių per privačius miškus, iki šiol nėra priskirti į savivaldybių ar miškų urėdijų balansą, nepriklauso ir miškų savininkams. Tokius kelius nedelsiant privalu kam priskirti.
Ne visi linksniuojami blogųjų sąraše
Prieš dešimt metų įkurta UAB „Dzūkijos miškas“ šiandien - viena iš stambiausių apvaliosios medienos tiekėjų Lietuvoje. Per mėnesį bendrovė pagamina ir rinkai pateikia 8 – 12 tūkst. kub. m apvaliosios medienos, jos darbo apimtys nuolat auga. „Dzūkijos miškas“ dirba ne tik Dzūkijoje, bet ir plečia veiklą kituose Lietuvos regionuose. Tai viena iš nedaugelio bendrovių, kuri garantuoja atliekamo darbo kokybę miškuose, rūpinasi jų infrastruktūra.
„Dzūkijos miškas“ 2012 metais keliams greideriuoti, profiliui atlikti, skaldai bei žvyrui atvežti ir išlyginti išleido 125 tūkstančius litų. Iškirtusi mišką ir išvežusi medieną bendrovė po savęs nepalieka išdarkytų kelių. Juos šiemet remontavo Biržų, Platelių, Druskininkų, Varėnos, Valkininkų, Trakų, Nemenčinės, Kaišiadorių ir kitose urėdijose.
„Urėdijų keliais mes naudojamės labai retai. Pavyzdžiui, Biržų urėdijoje medieną teko gabenti urėdijos keliu, todėl susiderinome iš anksto, fotografijose užfiksavome jo būklę. Baigę vežti, sutvarkėme ir pridavėme“, - sako UAB „Dzūkijos miškas“ generalinis direktorius Sergejus Lavrenovas.
Kiti keliai, kuriuos šiais metais savo lėšomis remontavo „Dzūkijos miškas“, priklausė savivaldybėms. „Valstybiniuose masyvuose privatininkams nėra ką veikti. Kita vertus, urėdijos irgi naudojasi savivaldybėms priklausančiais keliais, jie taip pat turėtų mokėti mokesčius valstybės biudžetui ar savivaldybėms“, - įsitikinęs S. Lavrenovas.
Generalinis direktorius atvirai sako, kad dėl priimto mokesčio skauda dūšią. „Kaina turėtų būti skaičiuojama nuo stataus miško, o ne nuo apyvartos. Tai įmonių naikinimas, nes kuo daugiau plėsiesi, tuo daugiau atiduosi. Stambesnėms bendrovėms teks sumokėti kelis milijonus litų, daugelis pasitrauks iš Lietuvos arba nutrauks veiklą. Privatus verslas negali dirbti nuostolingai, jo valstybė nedotuoja“, - tvirtina „Dzūkijos miško“ vadovas.
Daug diskusijų sukėlusios įstatymo pataisos autorius Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas įsitikinęs, kad tai socialiai teisingas mokestis. „Jei žmogus myli mišką, turi rūpintis ir kaip į jį patekti. Jeigu savininkas vietoj stovinčių medžių mato tik litus ir jei jam nuo tūkstančio litų pajamų 50 litų kelių taisymui tampa nepakeliama našta, tai jau tragedija“, - sako Algimantas Salamakinas.
Pasak Seimo nario, pagal ankstesnę tvarką valstybinių miškų tvarkytojai, iškirtę sąlyginį hektarą miško, mokėjo per 4 tūkst. Lt neįskaitant amortizacinių mokesčių, privačių miškų savininkai, iškirtę tokį pat plotą, - dvigubai mažesnę sumą, o juridinis asmuo, gavęs tokias pat pajamas už iškirstą mišką į biudžetą atiduodavo tik 280 Lt. „Galiojusi sistema buvo ydinga, juk Konstitucija nurodo, kad visi rinkos dalyviai turi mokėti vienodus mokesčius. Be to, jei žmogus 10-20 metų nekirs miško, nerealizuos medienos, jis per šį laikotarpį nemokės nė vieno lito į minėtą fondą“, - pabrėžia A. Salamakinas.
Stringa plėtros ir infrastruktūros gerinimo projektai
Varėnos rajono, kaip ir kitų miškingų regionų savivaldybės susiduria su dar viena opia problema - vietos įvairiems projektams įgyvendinti trūkumu. „Pats Varėnos miestas yra miškų apsuptyje. Kadangi miško žemė kitai paskirčiai gali būti naudojama tik išimtiniais ir įstatymų griežtai reglamentuotais atvejais, kartais įvairūs infrastruktūros gerinimo bei kiti projektai stringa ar iš viso tampa neįmanomais. Todėl inicijavome Miškų įstatymo 11 straipsnio pataisas, kurios leistų bent jau savivaldybės miškuose laisviau tvarkytis“, - sako Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas.
