Reikia: subalansuoti viešuosius finansus, nes didėjančios valstybių įsiskolinimo palūkanos nusiurbia lėšas, kurios atitektų viešojo sektoriaus investicijoms, tam didžiajam privataus sektoriaus maitintojui; didinti valstybės investicijas – jei Lietuvoje, tai vien plaukimo baseinų kiek reikėtų, nekalbant jau apie tai, kad, kai kurių nuomone, praverstų ir atominė elektrinė Visagine, ir dar daug dalykų, verslui neapžiojamų ar neįdomių, bet visiems reikalingų; kurti naujas darbo vietas – mokesčių lengvatomis bei subsidijomis skatinant verslą priimti į darbą daugiau nepatyrusio jaunimo bei skatinant privataus verslo investavimą; diegti inovacijas ir kelti darbo našumą – plėtojant valstybės finansuojamus mokslinius tyrimus, valstybei užsakant ar subsidijuojant taikomuosius tyrimus, gerinant universitetų aprūpinimą, paremiant verslo pastangas kelti darbo kultūrą ir technologinį lygį.
Dar reikėtų neužmiršti ir kitų strateginių tikslų (visada atsiras kas primena, kartais net įsakmiai) – finansuoti aplinkosaugos priemones bei subsidijuoti atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą. O dar reikia... (čia būtų ilgas sąrašas sričių ir veiklų, kurioms reikia padidinti finansavimą).
Ir tada ima aiškėti, kad kažkas lyg ne visai gerai. Lyg sėdime kažkokiame seminare Viduržemio jūros saloje ir atsipalaidavę mokomės ekonominės retorikos pratybų (taip, žinoma, Europos Sąjungos lėšomis).
Kaip jūs padidinsite valstybės investicijas ir paskatinsite (subsidijomis ar mokesčių lengvatomis) privačias investicijas, jei imatės mažinti vyriausybės išlaidas?
Kaip galima kurti naujas darbo vietas ekonomikoje, jei bet kuri inovacija, bet koks technologijų patobulinimas skirtas darbo našumui didinti – tiesiogiai, t.y. mažinant darbo sąnaudas produkcijos vienetui pagaminti, arba netiesiogiai, t. y. mažinant medžiagų, energijos, iš šalies pasitelkiamų paslaugų sąnaudas, šitaip sumažinant darbo poreikį atitinkamose gamybos šakose? Gaminti mažinant paklausą darbui – visų siekinys. Juk antraip neatsilaikysi konkurencinėje aplinkoje.
Kaip galima reikalauti (ir sulaukti) valstybės išlaidų mažinimo ir kartu paramos verslui didinimo? Gal čia klaida? Jei valstybės iždas sumenko daug labiau nei jo įsipareigojimai, tai juk reikia paremti valstybę – kad ji vis dėlto sugebėtų vykdyti savo įsipareigojimus, nesyk surašytus net Konstitucijos straipsnių ir įstatymų forma.
Klausimai neneigia pasiūlymų. Pirma, sumažėjusias vyriausybės išlaidas investicijoms galima kompensuoti užsienio investicijomis (egzistuoja tokia galimybė); be to, gal pavyktų padrąsinti pastūmėti ir savas bendroves. Antra, nors inovacijos skirtos darbo taupymui, mažėjantį darbo poreikį galima apgręžti atgal – jei gamybos augimo tempai aplenks darbo našumo didėjimo tempus. Taigi lieka tik atsargiau žiūrėti į siūlymus nedidinti gamybos tempų. Trečia, parama ir finansinė parama (subsidijomis bei mokesčių mažinimu) – ne tas pats. Verslą galima remti, tik klausimas – kokiomis priemonėmis.
Todėl bent kiek konkretesnė išėjimo iš krizės veiksmų programa verčia surikiuoti prioritetus atsižvelgiant į konkrečias šalies ūkio raidos aplinkybes ir aplinką. Atitinkamai tiems prioritetams turi būti sudaromas ir konkrečių veiksmų planas. Negalima veikti pagal šabloną.
Prancūzijos vyriausybė perskirsto 58 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP); Lietuvos vyriausybė – 37,5 proc. (mažiau tik Slovakija ir Bulgarija; 2011-ųjų duomenys). Tai kam aktualiau ir lengviau mažinti vyriausybės išlaidas?
Beveik visos ES šalys turi deficitinius biudžetus, todėl priverstos didinti įsiskolinimą (nekalbant jau apie senųjų skolų grąžinimą nauju skolinimusi). Prancūzija skolinasi už du procentus, Lietuva – už šešis. Šįmet Lietuva vien palūkanoms išleis 1,8 proc. BVP, vėliau reikės kasmet po 2 proc. (per dviejų milijardų litų). Taigi valstybines investicijas galima tik perdėlioti, bet didinti šiuo metu – pernelyg brangu.
Inovacijos? Darbas (visos išlaidos darbo jėgai – atlyginimai ir mokos fondo mokesčiai bei socialinio draudimo įmokos) Lietuvoje toks pigus, kad tiesiog nyksta ūpas bet ką tobulinti ar pereiti prie sudėtingesnės gamybos. Tik Bulgarijoje ir Rumunijoje darbo sąnaudos mažesnės nei Lietuvoje – tenai atitinkamai 3,5 ir 4,2 euro už valandą, Lietuvoje – 5,5 euro (2011 m.). Estijoje viena darbuotojo valanda darbdaviui atsieina 8,1 euro, Didžiojoje Britanijoje – 20,1, Vokietijoje – 30,1, Olandijoje – 31,1, Prancūzijoje – 34,2, Švedijoje, Danijoje, Belgijoje – maždaug 39 eurus už valandą. Esame Europos Kinija (gal jau sakytume – vakarykštė Kinija) ir sugebame su tikrąja Kinija konkuruoti ES rinkose.
Remti verslą? Jis čia prislėgtas mokesčių ir apraizgytas biurokratų pančiais? Įmonių pelno mokestis ES valstybėse mažesnis tik Kipre, Airijoje ir Bulgarijoje, mokesčių našta (mokesčiais surenkama BVP dalis, 2010-ųjų duomenys) Lietuvoje mažiausia visoje ES (27,1 proc.). Pasaulio bankas, pagal verslo sąlygas kasmet įvertinantis daugiau kaip 180 valstybių, Lietuvai skyrė 23 vietą; verslo sąlygos, anot to išsamaus tyrimo, Belgijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Olandijoje, Austrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Italijoje yra sunkesnės nei Lietuvoje.
Konkreti Lietuvos makroekonominė būklė ir aplinka reikalauja konkretesnių veiksmų. Vadovaudamiesi vien politikų, rinkos fundamentalistų ir verslą reglamentuojančių biurokratų jau išmokta ekonomine retorika, toli nenuvažiuosime.
