Pirma, reikia atsiminti esminį dalyką. Valstybė vaistų negamina (išskyrus nedidelius kiekius). Vaistus, kurie pardavinėjami vaistinėje, gamina privatūs gamintojai. Žiūrint supaprastintai, vaistinių veikla – gauti vaistus iš gamintojo (tiksliau – didmenininko) ir juos parduoti klientams.
Didmenininkai ar gamintojai yra didelės privačios įmonės, kurių apyvartos yra milžiniškos, o verslo išmanymas – aukščiausio lygio. Jiems jokio skirtumo, kam parduoti vaistus – privačiam ar valstybiniam tinklui. Svarbu, kad už vaistus būtų mokama gera kaina.
Valdiškos vaistinės nusipirks pigiau nei privačios?
O dabar atsakykite sau į klausimą, kokia tikimybė, kad valdiška vaistinė vaistus iš privataus gamintojo (ar didmenininko) nusipirks pigiau, nei privatus vaistinių tinklas? Valdiškos vaistinės vadybininkas bus „kietesnis“ derybininkas ir labiau stengsis?
Piktinatės „auksinėmis šakutėmis“? Manote, kad per viešuosius pirkimus dėl korupcijos yra švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai? Kodėl tada manote, kad valdiška vaistinė nenusipirks „auksinių tablečių“?
Valdiškos vaistinės pirks daugiau?
O gal čia suveiks masto ekonomija? Paprastai tariant, valdiškų vaistinių tinklas pirks vaistus visam valstybiniam tinklui, ir, pirkdamas daug, numuš kainą? Skamba logiškai.
Bet logika išgaruoja pažiūrėjus į faktus. Jei remtis interviu „Delfi“, tai valdiškos vaistinės bus atidarinėjamos ligoninėse ir poliklinikose. Aišku, prieš tai reikia paklausti, o kas nutiks su tomis vaistinėmis, kurios jau veikia ligoninėse ar poliklinikose? Bus išvarytos lauk? O gal nuo šiol ligoninėse ir poliklinikose veiks ir privačios, ir valstybinės vaistinės?
Privačios nuosavybės atėmimo klausimus palikime apmąstymams ir grįžime prie skaičių. 2015 m. duomenimis, Lietuvoje veikia apie 63 respublikinių, miesto ir apskričių ligoninių, 91 valdiškų pirminių sveikatos priežiūros centrų, 21 pirminio / antrinio lygmens poliklinikų. Net jei kiekvienoje iš jų atsidarys po valdišką vaistinę, ir net jei visos šios vaistinės bus valdomos kaip vienas valdiškas tinklas, susidarys apie 175 vaistinių.
Tačiau jau dabar Lietuvoje veikia daugiau nei 1300 privačių vaistinių. Didžiausias privatus tinklas turi apie 300, antras didžiausias – apie 260. Jau dabar didieji vaistinių tinklai turi daugiau vaistinių, ir perka daugiau vaistų, nei įsivaizduojamas valdiškas tinklas. Jau dabar jų derybinė galia yra didesnė, nei įsivaizduojamo valdiško tinklo. Ir tai skaičiuojant tik vaistines Lietuvoje. Ne paslaptis, kad lietuviški tinklai veikia Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kas dar labiau didina jų derybinę galią.
Valdiškos vaistinės prekiaus efektyviau nei privačios?
O gal problema ne tame, už kiek vaistinės perka vaistus, o tame – už kiek parduoda? Ką gi, Lietuvoje vaistų kainos jau seniai reguliuojamos. Tiksliau, reguliuojama vaistinių prekybinė marža, t.y. kiek vartotojas sumoka už pardavimo paslaugą. Už vaisto pardavimą valstybė leidžia nustatyti antkainį nuo 4 iki 30 proc. vaisto kainos. Bet dėl konkurencijos vaistinės vaistus pardavinėja už mažesnę maržą, nei leidžia valstybė. Kaip rodo Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos 2014 m. išvada, vidutinės mažmeninės kainos buvo 19,2 proc. mažesnės už maksimalias leistinas mažmenines kainas.
Dar daugiau, prekybininko marža – ne pelnas. Iš prekybininko dalies reikia sumokėti atlyginimą vaistininkui, patalpų nuomą, už elektrą ir šildymą, valdiškus nurodymus turėti monitorius ir t.t. Sąžiningai tikite, kad valdiška vaistinė sugebės taip efektyviai viską sudėlioti, kad vaistus sugebės parduoti su mažesne marža nei privačios?
Pritariu, kad konkurencija mažina kainas. Bet čia yra laužimasis pro atviras duris. Konkurencija tarp dabar veikiančių vaistinių ir taip jau arši. Jei sąžiningai norima didinti konkurenciją vaistų prekyboje, reikia įvertinti pastarųjų metų reguliavimų ir galiojančios kompensuojamų vaistų tvarkos poveikį konkurencijai ir t.t.
Valdiškos vaistinės pardavinės „į nuostolį“?
O gal apskritai nereikia jokios pardavimo maržos? O gal geriau apskritai leisti valdiškoms vaistinėms vaistus pardavinėti „į nuostolį“. Juk svarbiausia – mažos kainos.
Panagrinėkime. Nuostolį reikės padengti, nes net ir valdiškose įstaigose vaistininkai nedirbs už dyką, o tiekėjai vaistų už dyką irgi neduos. Nuostolius padengs ne kas kitas, o mes, t.y. mokesčių mokėtojai. Ir tada iškyla alternatyva. Jei tikslas – pigesni vaistai, tai gal tuos pinigus geriau panaudoti tiesiog didesnėms vaistų kompensacijoms? Paprastai tariant, mokesčių mokėtojų pinigai būtų skiriami tiesiogiai mažinti vaistų kainas, o ne subsidijuoti nuostolingas valdiškas įstaigas, mokėti atlyginimus vaistininkams, direktoriams, pavaduotojams ir t.t. Jei negaila mokesčių mokėtojų pinigų, tada jų pinigus leisti tiesiog vaistų kompensavimui yra paprasčiau ir efektyviau.
Jei pelnas atiteks valstybei, tai gal ir gerai?
Absurdiškiausias tokių pasiūlymų argumentas – „pelnas atiteks valstybei, o ne privatininkams“. Visų pirma, norint uždirbti pelno, reikia dirbti geriau nei privatininkui. Pagal dabartines aplinkybes, jei valdiškoms vaistinėms reiks konkuruoti su valstybinėmis – pelno neverta tikėtis. Greičiausiai – tik nuostolio.
Valdiška vaistinė pelno gal ir uždirbtų, jei valdžia uždraustų vaistus pardavinėti privačiose vaistinėse. Bet net ir tokiu, sunkiai protu suvokiamu atveju, tai nereiškia, kad kainos sumažėtų. Pagal siūlytojo logiką (t.y. „kad valdiškų vaistinių reikia tam, kad didėtų konkurencija”), tai sumažintų konkurenciją ir padidintų vaistų kainas.
Sukontroliuos didžiuosius?
O gal valdiškos vaistinės būtų atsvara didiesiems vaistinių tinklams? Kažkuria prasme – taip. Bet kas iš to. Valdiška vaistinė vaistų neparduos pigiau nei didieji tinklai. Tiesą pasakius, jei valdiškos vaistinės ir pradėtų veikti, pirmieji konkurencinėje kovoje kristų ne tinklai, o mažos, netinklinės vaistinės. Konkurencija dar labiau sumažėtų. Ir tai būtų padaryta valstybės rankomis.
Pasiūlymą galima būtų nagrinėti ir toliau. Bet kuo detaliau į jį įsigilini, tuo labiau supranti jo absurdiškumą. Valdiškas vaistines galima kurti tik vienu tikslu – tik dėl paties įgeidžio kurti valdiškas vaistines. Bet vaistų kainų tai niekaip nesumažins.
O dabar rimtai. Yra daug efektyvesnių būdų paskatinti konkurenciją ir sumažinti vaistų kainas. Štai keletas pavyzdžių. Pirma, panaikinti absurdišką taisyklę, kad vaistinė privalo būti 60 kvadratinių metrų ploto (dabar yra tokia taisyklė). Antra, nedrausti viename pastate atsidaryti daugiau nei vienai vaistinei (dabar vienu adresu gali veikti tik viena vaistinė). Trečia, leisti į kompensuojamų vaistų sąrašą įtraukti pigesnį generinį vaistą (dabar tokį vaistą galima įtraukti tik tada, jei naujas pigesnis generinis vaistas kainuoja dvigubai mažiau, nei sąraše esantis pigiausias originalus).
