„Moterys ne tik uždirba mažiau nei vyrai, bet karjeros kelyje jos neretai susiduria ir su ribotomis galimybėmis pasiekti aukščiausias pareigas įmonių ir įstaigų valdyme“, – problemas vardina „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė, rašoma išplatintame pranešime spaudai.
A. Saladžienė: moterų profesinė veikla – nuvertinama
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2016 m. moterys sudarė 39,4 proc. visų vadovų. Jei viešojo sektoriaus kontekste galime kalbėti apie nuoseklią lygybės tendenciją (ten moterų vadovių yra 56 proc.), tai privačiame sektoriuje šios tendencijos nematyti: ten vadovauja tik 34,5 proc. moterų.
Didžiausiose šalies akcinėse biržinėse įmonėse moterų skaičius valdybose išlieka vis dar itin mažas – ten moterys sudaro tik 14 proc. visų valdybos narių.
Anot „Nasdaq“ grupės viceprezidentės Armintos Saladžienės, pradžioje moterys ir vyrai į darbo rinką įsitraukia tolygiai, tačiau moterų skaičius aukščiausiose pareigose, ypač didelėse organizacijose, yra itin žemas. Kaip vieną svarbiausių to priežasčių A. Saladžienė įvardija netolygų vaikų priežiūros ir namų ruošos pasiskirstymą tarp partnerių šeimoje.
„Dažnu atveju tai nėra laisvas moters pasirinkimas, bet visuomenės nuostatų, artimųjų lūkesčių bei ekonominių faktorių nulemtas sprendimas. Moteris jos artimos aplinkos ir plačiosios visuomenės yra matoma kaip pagrindinė vaikų, pagyvenusių tėvų, namų globėja, jos profesinė veikla yra mažiau vertinama nei vyro. Tai galiausia tampa išsipildžiusia pranašyste, nes jos karjera ir profesinis tobulėjimas dėl pačios pasirinkimų ar darbdavio stereotipų pradeda stagnuoti, didėja atlygio tarp moterų ir vyrų atotrūkis“, – pastebi „Nasdaq“ atstovė.
A. Saladžienės vadovaujamas „Nasdaq“ Technologijų ir verslo kompetencijų centras praėjusiais metais buvo paskelbtas „Lygiausia darboviete“ už lyčių balansą įmonėje ir lygių galimybių užtikrinimą savo veikloje.
Tačiau vadovė atkreipia dėmesį į kompleksinių sprendimų būtinybę, nes būtent jie padėtų įveikti lyčių nelygybės problemas: „Reikalingos kompleksinės priemonės, kaip didesnis vaikų priežiūros ir kitų paslaugų prieinamumas, lygiavertis vyrų įsitraukimas į vaikų priežiūrą, lanksčios darbo vietos, visuomenės požiūrio keitimas, kad pasiektume proveržį šioje srityje.“
Mažesnis moterų atlyginimas – didesnis skurdas senatvėje
15,6 proc. – vidutiniškai būtent tiek procentų mažesnį valandinį darbo užmokestį moterys gauna Lietuvoje, palyginus su vyrais. Lietuvoje netiriama, kas labiausiai lemia tokį atotrūkį, tačiau tarptautiniai tyrimai atskleidžia, kad didelę reikšmę turi moterų patiriama diskriminacija, kai darbdavys moka mažesnį atlyginimą, nes „moterims galima mokėti mažiau“. Australijoje įstaigos „Diversity Council“ periodiškai atliekami tyrimai patvirtina, kad labiausiai (38 proc.) šį atotrūkį paveikia diskriminacija dėl lyties.
Tačiau „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė L. Galdikienė nemano, jog tiesioginė diskriminacija yra plačiai paplitusi – daug dažniau, anot ekspertės, moteris darbdaviai diskriminuoja nesąmoningai, patys aiškiai nesuprasdami, kad jas vertina prasčiau negu jų kolegas vyrus.
Kad ir kaip būtų, ekspertai dažnai atkreipia dėmesį ir į tai, kad atlyginimų atotrūkis turi skaudžias pasekmes senatvėje.
Mažesnis atlyginimas, menkesnės pajamos veda mažesnių pensijų, mažiau užgyvento turto, menkesnių santaupų link, todėl moterys senatvėje susiduria su gerokai didesne skurdo rizika negu vyrai. Moterų ir vyrų pensijų atotrūkis Lietuvoje siekia 18 proc.
Moterys statistiškai dažniau susiduria su materialiniais nepritekliais, o senatvėje (sulaukus 65 m.) šis rodiklis šoka itin aukštai: net 41 proc. tokio amžiaus moterų kenčia nepriteklių. Statistikos departamento duomenimis, žemiau skurdo ribos 2014 m. gyveno kas trečia moteris (28,8 proc.) ir kas ketvirtas vyras (25,5 proc.).
Ekonomistė L. Galdikienė tvirtina, kad lyčių nelygybę veikia daugybė faktorių, todėl ganėtinai sunku juos įveikti.
„Pagrindiniai barjerai – tai stereotipai, susiję su moterims „tinkamu“ darbu, kurie neretai skatina moteris rinktis menkiau apmokamas profesijas, taip pat – netolygus darbų, susijusių su vaikų auginimu ir buitimi, pasidalijimas šeimoje, galimybių derinti darbą ir šeimą stoka, sėkmingų moterų pavyzdžių trūkumas, visuomenės spaudimas, mergaičių ir berniukų ugdymo skirtumai, kurie gali lemti ambicijų stoką tarp moterų“, – apibendrina L. Galdikienė.
Pasak ekspertės, lyčių nelygybės problemas galima išspręsti tik supratus jų priežastis ir pradėjus pokyčius aukščiausiame valstybės lygmenyje. Būtent to pašnekovė ir pasigenda.