Europa rūšiuos, o Kaunas prabangiai pleškins
Europos Parlamentas siekia, kad iki 2030 metų net 70 proc. susidarančių atliekų būtų perdirbamos. Planuojama, kad jau šiais metais bus patvirtintas Žiedinės ekonomikos planas ir valstybėms nustatyti ambicingi atliekų tvarkymo tikslai.
Atliekų perdirbimas, o ne jų deginimas ar šalinimas sąvartynuose, yra Senojo žemyno prioritetas ir tikslas.
Visai kitų tikslų turi „Lietuvos energija“ kartu su „Fortum Heat Lietuva“. Šios dvi bendrovės Kaune planuoja pastatyti atliekų deginimo jėgainę.
Skelbiama, kad ši 150 mln. eurų vertės investicija atpigins šilumą kauniečiams. Tačiau ne visiems, o tik pusei – tiems, kurie naudojasi centrinio šildymo paslauga.
Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacija turi ekspertų skaičiavimus, kuriuose aiškiai parašyta, kad tokia investicija atsipirks tik tuo atveju, jei augs atliekų tvarkymo kaina.
Schema paprasta – šildymas atpinga kauniečiams, o atliekų tvarkymas pabrangsta visoms savivaldybėms, kurioms tektų gabenti atliekas į Kaune planuojamą jėgainę. Tokių – net 24-ios.
Maža to, tie patys skaičiavimai rodo, kad šios savivaldybės sutaupytų, jei rinktųsi atliekas deginti ne Kaune, o vežtų į Klaipėdos ar Vilniaus jėgaines. Įsivaizduokite, net įvertinus atliekų vežimo į toliau esančius miestus sąnaudas, kitur atliekas deginti būtų pigiau. Savivaldybės kasmet galėtų sutaupyti apie 5 mln. eurų.
Tiesa, tam, kad Klaipėdos ir Vilniaus pajėgumų pakaktų, o srautai susibalansuotų, reikia, kad atliekas deginti būtų leista ir bendrovei „Akmenės cementas“.
Bet, kaip jau buvo minėta, vieni, mokėdami brangiau už atliekų tvarkymą, galbūt, leis kitiems pasidžiaugti mažesnėmis sąskaitomis už šildymą?
„Lietuvos energijos“ mažų sąskaitų mitas
Kaune pastatyta atliekų deginimo jėgainė užims didžiąją šilumos rinkos dalį. Mažieji gamintojai vienas po kito bankrutuos, o nelikus konkurencijos, „Lietuvos energija“ Kaune galės tvarkytis taip, kaip, pavyzdžiui, Elektrėnuose.
Elektrėnuose „Lietuvos energija“ rūpinasi ne tik tuo, kad šviestų žiburiai, bet ir gamina šilumą. Ji yra vienintelė nepriklausoma šilumos gamintoja, todėl turėtų siekti, kad gyventojams parduodamos šilumos kaina būtų pati mažiausia. Ar ji taip daro?
Šį šildymo sezoną vidutinė šilumos supirkimo kaina Elektrėnuose buvo 29 eurai už megavatvalandę. Tai daug ar mažai galima nesunkiai suprasti įsivaizduojant, kas būtų nutikę, jei už šią kainą šiluma būtų gaminama Kaune. Gyventojai už tokią šilumą šį šildymo sezoną būtų sumokėję maždaug 8,5 mln. eurų daugiau.
„Lietuvos energijos“ kaina Elektrėnuose yra 31 proc. didesnė nei Kaune. Panašus skirtumas šių miestų šilumos supirkimo kainose buvo ir 2014 bei 2015 metais. Per tris šildymo sezonus kauniečiai būtų permokėję net 40 mln. eurų!
„Lietuvos energija“ turėtų užsibrėžti tikslą mažinti kainą Elektrėnuose, o ne Kaune. Kaune šildymo kainos jau dabar yra istorinėse žemumose. Ir tai – nepriklausomų šilumos gamintojų nuopelnas.
Šiluma Kaune jau yra pigi
Praėjusį dešimtmetį iš Rusijos „Gazprom“ perkamų dujų kaina kone patrigubėjo. Šis politinis kaimynų spaudimas lėmė išaugusias šildymo sąskaitas vartotojams. Lietuvai neliko nieko kito, kaip tik keisti brangias dujas alternatyviais kuro šaltiniais ir atverti duris privatiems investuotojams.
Nepriklausomų gamintojų atėjimas į rinką paskatino esminius pokyčius šilumos gamyboje. Privataus kapitalo investicijų dėka, brangias dujas pakeitė pigus biokuras. Gamtinių dujų naudojimas Lietuvoje nuo beveik 100 proc. nukrito iki vos 40 proc.
Dujų atsisakymas ir atsiradusi konkurencija leido sumažinti šilumos kainas Lietuvoje vidutiniškai 30 proc., o daugiausiai laimėjo Kaunas. Aktyvi nepriklausomų gamintojų konkurencija šiame mieste lėmė tai, kad nuo 2012 metų šilumos kaina nuosekliai mažėjo. Šiuo metu ji yra net 40 proc. mažesnė nei buvo 2012-aisiais.
Kaune biokuro įrenginiai jau dabar patenkina praktiškai visą šilumos poreikį. Nauja atliekų deginimo jėgainė sukurs galios įrengimų perteklių ir privers uždaryti šias biokuro jėgaines, kadangi dalis jų bankrutuos.
„Lietuvos energijos“ ir „Fortum Heat Lietuva“ Kaune stumiamas projektas kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, kiek naudos bus sukurta vartotojui ilgalaikėje perspektyvoje, kai nebeliks konkurencijos ir įsigalės monopolinės tendencijos?
Kas bus atsakingas už nepriklausomų gamintojų bankrotus ir grąžins Europos Sąjungai jų katilinių statybai panaudotą paramą?
Ir svarbiausia – ar Kauno projektas netaps tik dar vienu valstybės išlaikytiniu? Tokiu, kokiu tapo Elektrėnų kompleksas?
Sprendimas – rūšiuoti
Klaipėdoje jau veikia atliekų deginimo jėgainė. Dar vieną, remiant Europos Sąjungai, planuojama statyti Vilniuje.
Projektų eigą Lietuvoje akylai stebinti Europos Komisija jau yra perspėjusi Lietuvą, kad jėgainė Kaune gali trukdyti valstybei pasiekti europinius atliekų tvarkymo tikslus.
Kauno atliekų deginimo jėgaine abejoja ir Seimo nariai. Nėra atlikta arba viešai pateikiama šio projekto kaštų ir naudos analizė.
Europos Sąjunga atsisakė remti šį projektą, ne kartą užsiminta ir apie tai, kad jo įgyvendinimas gali paskatinti atsisakyti skirti paramą Vilniaus jėgainei.
Aplinkinėse valstybėse jau pastebimas deginimo pajėgumų perteklius, jos konkuruoja dėl atliekų ir jas net importuoja. Lietuva galėtų išvengti nepamatuotų, perteklinių ir brangių atliekų deginimo projektų, jei skatintų gyventojus rūšiuoti. Ir investuotų į tai.
Rūšiuojamos atliekos įgauna vertę. Būtent todėl žingsnis po žingsnio Europa siekia, kad kuo daugiau atliekų vėl virstų žaliavomis ir jas būtų galima vėl panaudoti gamyboje.
Lietuvai, siekiant laikytis Europos Sąjungos tikslų, vertinant ateities perspektyvas bei turint omenyje tinkamų deginti atliekų kiekius reikia tinkamai pasirinkti, kurioje vietoje padėti kablelį. Telieka tikėti, kad sprendimas bus „rūšiuoti, negalima deginti“.