Ką apie tai žino Lietuvos verslas?
Ar viską padarė ir valdžios institucijos, kad ši galimybė būtų kuo geriau išnaudota? Ko trūksta ir kas dar turi būti padaryta? Juk tik nuo paties verslo, jo sugebėjimo bendradarbiauti tarpusavyje, bei valdžios institucijų aktyvumo ir teisingų sprendimų priklausys, kiek sugebėsime pasinaudoti nauja proga investuoti ir sustiprinti Lietuvos, ypač jos regionų ūkį.
Pasikartokime, ką jau žinome apie Investicijų planą Europai, dar vadinamą Junckerio (Jeanas-Claude‘as Junckeris, EK prezidentas) planu. EK siūlymu sukurtas Europos strateginių investicijų fondas (ESIF), disponuojantis iš įvairių šaltinių sukauptu 21 mlrd. eurų ir finansuosiantis rizikingesnius projektus, kurių viešasis ar privatusis sektorius patys vieni nefinansuotų.
Tikimasi, kad šie pinigai 2015–2017 metais per įvairius svertus paskatins bent 240 mlrd. eurų investicijų į ilgalaikius projektus ir dar 75 mlrd. eurų investicijų į smulkųjį ir vidutinį verslą bei vadinamąsias vidutinės kapitalizacijos bendroves (turinčias 250–3 tūkst. darbuotojų).
Junckerio plane nėra išskirta prioritetinių regionų ar verslo sektorių.
Finansuojami projektai bus atrinkti atsižvelgiant į jų perspektyvumą, parengimo kokybę bei sukuriamą pridėtinę vertę ir atitikimą Europos Sąjungos (ES) prioritetams. ESIF vidutiniškai skirs 20 proc. visos investicijos, o 80 proc. bus finansuojama iš kitų šaltinių. Tad prioritetas yra teikiamas tiems projektams, kurie 2015–2017 metais gali pritraukti papildomus finansavimo šaltinius.
Svarbu pažymėti, kad fondo skiriamas finansavimas yra komercinis finansavimas: ne dotacijos, o paskolos, garantijos ar sudėtingesnės finansavimo formos. Finansavimas teikiamas per Europos investicijų banką (EIB) bei Europos investicijų fondą (EIF), valstybės skirstant lėšas tiesiogiai nedalyvauja.
Maža to, gali būti finansuojamos ir atskiros dalys projektų, kurie vykdomi pasinaudojant ES struktūrinių lėšų subsidijomis.
EK prognozuoja, kad ši iniciatyva paskatins investicijas į infrastruktūros plėtrą, energetiką, švietimą, sveikatos sektorių, tyrimus, informacines ir komunikacijos technologijas, inovacijas, aplinkosaugą, gamtos išteklius, miestų plėtrą ir socialines sritis.
Taip pat skaičiuojama, kad planas artimiausiais metais gali padidinti ES bendrąjį nacionalinį produktą 330–410 mlrd. eurų ir sukurti 1–1,3 mln. naujų darbo vietų.
ESIF yra pagrindinė, tačiau ne vienintelė plano dalis. Jame taip pat numatytas Europos investicijų portalas, padėsiantis investuotojams sužinoti apie esamus ir būsimus projektus, Europos investavimo konsultacijų centras ir ES bei šalių narių investicinės aplinkos gerinimas.
Tokia trumpa pagrindinių plano aspektų santrauka. Įdomu, kiek verslininkų, investuotojų apie tai žino ir ruošiasi pasinaudoti šiomis galimybėmis? Kiek Lietuvos regionai, turintys puikią progą išnaudoti ir dar labiau sustiprinti savo potencialą bei sumažinti atotrūkį nuo Vilniaus, pasiruošę tokioms investicijoms?
Lapkričio pabaigoje Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai ir Šiaulių miesto savivaldybė surengė konferenciją, skirtą aptarti Junckerio plano iššūkius šiam Lietuvos regionui.
Tuomet pamatėme, kad vietos verslas supranta investicijų plano reikšmę ir siekdamas juo pasinaudoti ieško partnerių ne tik Lietuvoje. Be to, verslas bando pagelbėti atsakingoms valdžios institucijoms savo pasiūlymais, kaip jam pagelbėti išnaudoti investicines galimybes.
Panašu, kad renginyje dalyvavę verslininkai suprato ir tai, ką svarbu suvokti visiems – jie negalės gauti paramos vystomiems projektams veikdami pavieniui.
Reikia didesnių projektų ir valdžios noro vystyti privačios ir viešosios partnerystės projektus, įgyvendinant didelį poveikį ekonomikai ir gyventojų gerovei turinčias investicijas. Konferencijoje dalyvavę EK ir EIB atstovai ragino verslą kartu su Vyriausybe ieškoti tokio masto projektų, kurie atitiktų Junckerio plano reikalavimus ir galėtų būti įgyvendinti Lietuvoje.
Prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos tikslas, kad tokios konferencijos, atkreipiančios verslo ir valdžios dėmesį į ES vykstančius procesus ir skatinančios veikti, vyktų ir kituose regionuose. Tęsti tokius renginius įkvepia ir tai, kad Šiaulių konferencijos pasiūlymai guls ant Vyriausybės ir atsakingų ministerijų stalų.
Savo ruožtu renginys taip pat priminė dvi problemas, kurių sprendimas padėtų žymiai efektyviau išnaudoti ne tik šio EK pristatyto strateginių investicinio plano galimybes, bet pagelbėtų ir ilgesniu laikotarpiu.
Pagrindinė problema, kad nors, pavyzdžiui, Šiaulių regionas dėl savo geografinės padėties, gyventojų skaičiaus ir turimos infrastruktūros gali būti išties patrauklus verslininkams, neveiksminga regioninė politika Lietuvoje vis dar trukdo išnaudoti šias galimybes. Todėl būtina pakeisti dabartinę situaciją, kad ne tik Vilnius, Klaipėda ir Kaunas būtų pagrindiniai investicijų magnetai.
Žinoma, čia svarbiausias uždavinys tenka patiems regionams, turintiems aiškiai apsibrėžti savo augimo kelią ir ryžtingai jo laikytis. Tačiau tik vieninga regionų ir visos šalies valdžios bei verslą vienijančių organizacijų pozicija ir realios pastangos padėtų, pavyzdžiu, tiems patiems Šiauliams po keleto metų drąsiai dėl investicijų konkuruoti su didesniais miestais.
Kita kliūtis, trukdanti kuo efektyviau investuoti ir būtina kuo skubiau pašalinti – nepakankamas Lietuvos pasirengimas Junckerio planui. Pavyzdžiui, Lietuvoje dar nėra vadinamosios vedančiosios institucijos ir Nacionalinio skatinamojo finansavimo banko.
Dalį vedančiosios institucijos funkcijų atlieka Finansų ministerija, tačiau čia reikalinga ir ministrų kabineto lygio lyderystė, kad būtų skubiai ir aiškiai paskirstytos visos vedančiosios institucijos funkcijos.
Kitų ES narių patirtis rodo, kad, nepaisant to, jog ESIF veikloje valstybės tiesiogiai nedalyvauja, jų institucijų aktyvumas labai padeda verslui pasinaudoti tiek ES, tiek nacionaliniu lygmeniu egzistuojančiomis finansavimo galimybėmis.
Be to, būtina kuo skubiau apsispręsti ir dėl Nacionalinio skatinamojo finansavimo banko, ką jau padarė ir latviai. Toks bankas, kuriuo gali būti paskirtas komercinis bankas arba valstybės finansų institutas, yra vienas geriausių instrumentų ne tik konsoliduojant ESIF teikiamą finansavimą, bet ir bendrai skatinant investicijas.
Ši institucija užtikrintų strateginį investavimą visos valstybės mastu į tas sritis, kuriose investicijų labiausiai reikia. Toks bankas konsultuoja finansavimo klausimais, dirba su EIB ir EIF, gali iš jų tiesiogiai skolintis ir šias lėšas perskolinti verslui.
Tačiau kol nėra šių valdžios sprendimų, verslui, turinčiam konkrečių projektų, būtų naudinga užmegzti kontaktus su EIB bei EIF atstovais. Pavyzdžiui, dėl investicijų iki 25 ml. eurų, EIB konsultacijoms siūlo kreiptis į tris Lietuvos bankus, turinčius sutartis su EIB: „Pohjola“, „Nordea“ ir Šiaulių banką. Savo atstovą Lietuvoje turi ir EIF.
Savo ruožtu tie, kuriems trūksta žinių parengiant projektus, gali pasinaudoti Europos investavimo konsultacijų centro paslaugomis. Kviečiame pasinaudoti ir netrukus veikti pradėsiančio Europos investicijų portalo paslaugomis. Jis pagelbės projektų vykdytojams pristatyti savo planus potencialiems investuotojams.
Tačiau visos šios priemonės ir veikimas pavieniui nebus itin efektyvūs, kol neišspręsime aukščiau aptartų problemų: sustiprinsime privačiąją ir viešąją partnerystę, sutvarkysime regioninę politiką bei paskirsime reikalingos institucijas.
Tikimės, kad visi šie klausimai bus išspręsti jau netrukus ir iki 2017 metų pabaigos Lietuva stipriai prisidės įgyvendinant ambicingą, mažiausiai 315 mlrd. eurų vertės strateginių investicijų planą Europai.
