Žmonės vis ryžtingiau informuoja ir aktyviai smerkia nederamą valdžios atstovų elgesį, o žurnalistai principingai nagrinėja ir atskleidžia interesų konfliktus. Tai, žinoma, sveikintina, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į kitą monetos pusę. Nuolat vieni kitus įtarinėdami ir demonstruodami nepasitikėjimą, užkertame kelią bet kokiam konstruktyviam pokalbiui.
Stebint, kaip politikos naujienas pateikia žiniasklaida ir komentuoja skaitytojai, susidaro įspūdis, jog kone automatiškai daroma prielaida – visi susitepę, tik ne visų dėmės dar pasimatė. Rodos tik ir laukiama bet kokio įvykio, kuris leistų patvirtinti – “visi jie vagys”. Ir dažnai visai nesvarbu, ar tokia išvada turi realų pagrindą, ar tai viso labo klaidinga interpretacija.
Todėl nenuostabu – politikai, nenorėdami duoti peno dviprasmiškoms interpretacijoms ar net inkriminacijoms, paprasčiausiai vengia susitikimų su verslininkais ar lobistais. Bendravimas su verslo atstovais politikų yra vertinamas kaip potenciali grėsmė įvaizdžiui ar karjerai. Juk esame matę ne vieną atvejį, kai sprendimų priėmėjai yra viešai nuteisiami nelaukiant nei įrodymų, nei teismo.
Klostosi situacija, kurioje vienintelis būdas politikui įrodyti savo nepriklausomumą ir aukštus etikos standartus – visiškai užsidaryti ir su niekuo nebendrauti.
Bet ar tai išeitis?
Juk kovojant su kontrabanda gaudome nusikaltėlius, o ne aklinai uždarome Lietuvos sieną panaikindami importą. Žinoma, tokiu atveju kontrabandininkams sieną kirsti būtų sunkiau, bet įsivaizduokime gyvenimą be jokių prekių iš užsienio, žalą mūsų gyvenimo kokybei, patogumui.
Taip pat ir politikoje. Bendrauti, diskutuoti, keistis nuomonėmis su verslo atstovais politikams ne tik naudinga, bet tiesiog privaloma. Tik taip yra priimami adekvatūs, kūrybiški, progresą skatinantys sprendimai.
Kurti atmosferą, kurioje bet koks interesanto pokalbis su viešu asmeniu automatiškai įvardijamas ir pasmerkiamas kaip nusikaltimas – tiesiog neatsakinga.
Taip mes griauname sąlygas diskusijai, nuomonių įvairovei, susitarimo paieškai, o piliečiams svarbius sprendimus priimančius žmones uždarome į savotišką vakuumą. Istorija rodo, kad tuomet gimsta sprendimai skersai dviračių tako pastatyti betoninį vazoną gėlėms, t.y. nuo realaus gyvenimo nutolę ir piliečiams ar verslui progresuoti trukdantys įstatymai.
Negalime sau leisti vieni kitų nuolat įtarinėti ir manyti, jog visi aplinkui turi blogų kėslų. Taip tapsime valstybe, kuri eina ne į priekį, bet nuolat sukasi ratu ieškodama, ką nuteisti.
Tai nereiškia, kad galime palikti politikus ramybėje ir nekvestionuoti jų veiksmų.
Jokiu būdu. Turime išlaikyti Seimo narius, kitus politikus ir valdininkus po padidinamuoju stiklu, bet kartu rodyti pasitikėjimą, tikėti, kad jų tikslas – valstybės gerovė. Iš kitos pusės, politikai turėtų demonstruoti itin aukštus etikos ir moralės standartus ir taip įtikinti visuomenę, kad jie to pasitikėjimo yra verti.
To pasiekti sprendimų priėmėjai gali ne iš esmės vengdami susitikimų su verslo atstovais, bet aiškiai ir viešai deklaruodami – su kuo, kokiu tikslu ir apie ką jie bendrauja. Jeigu abiem pusėms nebus ko slėpti, nebus ir baimės susitikti.
Kartu – tiek patys parlamentarai, tiek visuomenė, tiek žiniasklaida privalo nuolat ir atkakliai demonstruoti, jog slapta vykstantys susitikimai – absoliučiai nepriimtini.
Oficialūs susitikimai su verslininkais ar lobistais turi tapti normalia praktika, kaip kad normali praktika yra diskusija ir argumentų išklausymas.
Tiesa, neregistruotų lobistų, besidengiančių po įvairiomis konsultantų kaukėmis, net nevadinu lobistais. Juk gydytojais nevadiname žmonių, kurie su chalatu, bet be atitinkamo diplomo vaikšto po ligoninę ir pacientams ant servetėlių išrašinėja vaistus.
Turime sudaryti tokias sąlygas, kad Seimo narys, ministras, bet kuris politikas ar valdininkas bijotų aptarinėti valstybinės reikšmės klausimus pirtelėje ar medžioklėje, bet drąsiai susitikime išklausytų verslo atstovų nuomonės, argumentų.
Jais politikas niekada neišsiteps. Nei kostiumo, nei reputacijos.
