Tai greičiausiai teks netrukus konstatuoti Lietuvos verslo bendruomenei ir ekonomikos pažangos siekiančiai visuomenės daliai, kai rugsėjį prasidėsiančioje Seimo rudens sesijoje parlamentarai spręs, ar pritarti prezidentės veto naujajam Darbo kodeksui.
Erdvės optimizmui nedaug. Kaip pranešama, socialdemokratai ketina pritarti veto bei priimti šalies vadovės teikiamus pasiūlymus.
Kitų koalicijos partnerių pozicija šiuo klausimu vis dar nėra aiški. Tačiau didelės dalies darbdavių, verslininkų ir ekspertų įsitikinimu, toks Darbo kodeksas, kokį Seimui priimti siūlo prezidentė, ne tik nepadidins darbo santykių lankstumo ir neskatins šalies konkurencingumo.
Jis nustatys dar didesnius suvaržymus bei apribojimus sričiai, kurią daugelį metų tarptautiniai ir vietos specialistai laiko didžiausiu apynasriu, stabdančiu šalies ūkio raidą.
Atvirkščia lyderystė
Štai faktai. Pasaulio ekonomikos forumo Pasaulinio konkurencingumo indekse Lietuvai suteikta 36 pozicija tarp 140 valstybių.
Tačiau pagal darbo rinkos lankstumo rodiklius esame 102 vietoje, įdarbinimo ir atleidimo sąlygas – 120. Mūsų šalies galimybės išlaikyti talentus įvertintos 108-ąją pozicija, o juos pritraukti – 116-ąją. Taip, šioje srityje esame atvirkštiniai „lyderiai“.
Ir taip, kalbame apie šalį, kur sunkiai rastume nors vieną, neigiantį būtinybę pritraukti užsienio investicijų, kurti naujas darbo vietas, skatinti jaunimą pasilikti dirbti Lietuvoje ir visais įmanomais būdais spręsti senstančios bei vis nenašiau dirbančios visuomenės problemas.
Apie tai kalba Europos Komisija, kurios kasmetiniai raginimai Lietuvai užtikrinti lankstesnius darbo santykius jau tampa savotiška mantra. Ką ten šnekėti apie vietos ekspertų, šalies ir užsienio kapitalo įmones vienijančių organizacijų pastangas padėti valdžiai praregėti.
„Investuotojų forumas“ odisėją lankstesnių darbo santykių link pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Dar 2002-aisiais kreipėmės į tuometinį prezidentą Valdą Adamkų, prašydami nepritarti Seimo priimtam ir iki šiol galiojančiam Darbo kodeksui, kuris iš esmės tebėra tas pats, nuo 1972 m. veikiantis „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas“.
Galiausiai pernai pristatytas didelis, rimtas ir sudėtingas mokslininkų ir praktikų parengtas naujasis socialinis modelis, apimantis ne tik darbo santykių, bet ir socialinio draudimo bei mokesčių sistemos, reformas. Ir atrodė, kad ledai pagaliau pajudėjo.
Net ir pasipylus reakcionieriškiems gąsdinimams laukiniu kapitalizmu, darbdavių godumu, prie Darbo biržos tučtuojau nusidrieksiančiomis bedarbių eilėmis, ir įstatymo, kurio daugybę metų laukė ne tik darbdaviai, bet ir blaiviai bei progresyviai mąstanti visuomenė, priėmimui pavirtus savotišku farsu, Seimo valdantieji pasitelkę opoziciją pritarė naujam Darbo kodeksui.
Tačiau prezidentės veto diskusijų ratą įsuka iš naujo.
Trys žingsniai atgal
Susidaro įspūdis, kad vos tik valstybėje bandoma žengti nors vieną žingsnelį pirmyn, šiuolaikiškesnio darbo santykių reguliavimo link, kaip mat žengiami keli dideli žingsniai atgal. Būtent atgal pasuktų ir Seimas, pritardamas jam pateiktoms Darbo kodekso pataisoms.
Vienas tokių žingsnių – prezidentės pataisomis numatoma darbo laiko apskaita. Priėmus siūlomą Darbo kodeksą, faktiškai suminės darbo apskaitos laikotarpis sutrumpėja nuo keturių iki vieno mėnesio. Tai dar labiau susiaurins galimybes vykdyti pamaininį darbą bei apsunkins nepertraukiamą gamybą ar paslaugų teikimą vykdančių įmonių veiklą. Tuo tarpu ES Direktyva numato būtent 4 mėnesių apskaitos laikotarpį.
Kitas svarbus suvaržymas – siūlymas riboti terminuotas darbo sutartis įmonėse.
Nors Seimo priimtame įstatyme numatyti tokie saugikliai kaip maksimalus terminuotų darbo sutarčių skaičius (20 proc.), tačiau prezidentė siūlo grąžinti dabartinį apribojimą, pagal kurį nuolatinio pobūdžio darbams galima sudaryti terminuotas sutartis tik kolektyvinėje sutartyje nurodytais atvejais.
Tai neskatins kurti naujų darbo vietų ir skaidrinti darbo rinką, siūlyti jaunimui patrauklių darbo santykių formų. Tokie ribojimai neigiamai veiks ir investicinį Lietuvos patrauklumą, kuris yra lemiamas veiksnys siekiant pritraukti didelės pridėtinės vertės produktus kuriančias įmones, mokančias didžiausią darbo užmokestį.
Galiausiai prezidentės pataisomis darbuotojų atstovavimas perduodamas išimtinai profesinėms sąjungoms. Taigi net kelis tūkstančius darbuotojų turinčioje įmonėje kolektyvo interesams atstovaus ne visų darbuotojų renkamos darbo tarybos, bet profesinės sąjungos, sudaromos neatsižvelgiant į darbuotojų skaičių. Vos 20 narių turinti profesinė sąjunga kalbės viso kolektyvo vardu, nepaisydama daugumos nuomonės ar interesų.
Darbo tvarkos taisykles, apmokėjimo nuostatus ir kitus teisės aktus – beje, jų skaičius naujuoju įstatymu gerokai išplečiamas, - darbdaviai turės derinti ne su vienu atstovu, darbo taryba, bet visomis veikiančiomis profesinėmis sąjungomis atskirai, kas gerokai apsunkins sprendimų priėmimą.
Šiuo metu darbo tarybos ar kolektyvo išrinkti atstovai veikia kone trečdalyje, 27,9 proc. įmonių. Tuo tarpu įmonės profesinės sąjungos įkurtos 3,5 proc. bendrovių, o šakinės profesinės sąjungos veikia tik 0,3 proc. įmonių.
Kodėl siekiama visais būdais didinti profesinių sąjungų įtaką, jeigu patys darbuotojai akivaizdžiai pasirinkę kitą, patogesnį ir paprastesnį jų interesų atstovavimo būdą?
Ką atskleis balsavimas Seime?
Dešimtyse Seimą kartu su prezidentės veto pasiekusių pataisų nestinga ir daugiau nuostatų, kuriomis darbo santykiai būtų dar labiau suvaržyti.
Į tai atkreipė dėmesį ir kone du šimtai verslo bei visuomenės atstovų, raginančių Seimą nepritarti tokiam Darbo kodeksui ir jau geriau likti prie senojo, dar 2002 m. priimto įstatymo. Tokios nuomonės laikosi ir „Investuotojų forumas“: jei parlamentarai nesiryš atmesti veto ir leisti įsigalioti birželį priimtam kompromisiniam Darbo kodeksui, tada verčiau jį laikyti nepriimtu ir pratęsti diskusijas dėl naujojo socialinio modelio jau po rinkimų.
Parlamento balsavimas dėl vetuoto Darbo kodekso bet kuriuo atveju bus iškalbingas. Jis atskleis, ar parlamentarai sugeba mąstyti dvidešimt pirmojo amžiaus, o ne industrializacijos epochos kategorijomis ir valstybės ateitį planuoti toliau negu iki šių metų spalio devintosios.
Kaip tik dėl šio veiksnio racionalių ir ryžtingų sprendimų sunku tikėtis. Juk politikus visu pajėgumu veikia priešrinkiminiai dėsniai, šaukiantys, kad konfrontacija su didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčia prezidente gali atbaidyti rinkėjus.
Tad laukia nelengvas pasirinkimas tarp šalies konkurencingumo ir tolesnės darbo rinkos stagnacijos.
