N. Mačiulis. Penkios žemų atlyginimų priežastys

 (69)
Kodėl atlyginimai Lietuvoje vis dar išlieka vieni mažiausių ES?
Nerijus Mačiulis
© DELFI / Domantas Pipas

Atsakymas į šį klausimą nėra akivaizdus, tačiau galima išskirti bent penkias priežastis, kodėl Lietuvoje atlyginimai yra žemesni nei galėtų būti. Ir svarbiausia, kad beveik visas jas galima pašalinti.

Matant nuo Vakarų valstybių gerokai atsiliekančius atlyginimus neretai primenama, kad BVP, tenkantis vienam gyventojui, pagal perkamosios galios paritetą jau siekia net 74 proc. ES vidurkio. Tačiau tas „perkamosios galios paritetas“ reiškia, kad šis rodiklis yra pakoreguotas atsižvelgiant į kainų skirtumus šalyse. Be šios korekcijos Lietuvos BVP to meto kainomis sudaro tik 47 proc. ES vidurkio.

Žemos profesinių paslaugų kainos

Čia ir išryškėja pirmoji žemų atlyginimų priežastis – tai žemos kainos. Taip, kai kurių prekių, pavyzdžiui, drabužių ar avalynės, kainos yra panašios, kaip ir turtingesnėse ES valstybėse, o kai kurios prekės yra net brangesnės.

Tačiau daugelio profesinių paslaugų kainos vis dar siekia tik apie 40 proc. ES vidurkio. Kodėl tai yra blogai?

Jei šaltkalvio, auklės ar kirpėjo paslaugos kaina yra žema, žemas bus ir jų atlyginimas. Jei valstybė nustato žemą švietimo ar sveikatos paslaugų kainą, tai tiesiog reiškia, kad šias paslaugas teikiančios institucijos gaus mažą finansavimą, o jų darbuotojai – mažus atlyginimus.

Neproporcingai didelis viešasis sektorius

Lietuvos viešajame sektoriuje dirba 28 proc. visų užimtųjų.

Tai daug daugiau nei daugelyje išsivysčiusių šalių, kur vidutiniškai viešajame sektoriuje dirba apie 20 procentų užimtųjų.

Toks rodiklis savaime nebūtų blogas, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse jis panašus – jei tik valstybė turėtų pakankamai pinigų mokėti adekvačius atlyginimus. Mažėjant gyventojų ir mokesčių mokėtojų skaičiui turėtų adaptuotis ir viešasis sektorius.

Ketvirtadaliu sumažėjus viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiui ir ketvirtadaliu pakilus vidutiniam atlyginimui jame, daugelis taptų laimingesni.

Neoficialios pajamos

Čia kai kas atkreips dėmesį į tai, kad Lietuvos viešajame sektoriuje atlyginimai yra šiek tiek didesni nei privačiame.

Tačiau čia slypi trečioji žemų atlyginimų priežastis – įvairiais vertinimais privačiame sektoriuje maždaug ketvirtadalis atlyginimų sumokami neoficialiai, vengiant didelės mokestinės naštos. Kitaip sakant, šiandien privačiame sektoriuje vidutinis atlyginimas, įskaičius neoficialius priedus, yra ne 810 eurų per mėnesį, kaip rodo oficiali statistika, o apie 1000 eurų.

Tai gerai iliustruoja „Eurostat“ duomenys – faktinės individualios vartojimo išlaidos Lietuvoje yra didesnės nei Lenkijoje, Latvijoje ar... Estijoje. Gerokai didesnis neapmokestinamas pajamų dydis padėtų greičiau išskaidrinti darbuotojų atlyginimus.

Įmonių pelnas

Ketvirtoji, daug dėmesio sulaukianti, bet labiausiai kontroversiška priežastis – neadekvačiai didelis įmonių pelnas. Čia dažniausiai cituojama nacionalinių sąskaitų statistika yra likutinis pelnas ir mišrios pajamos, kurios Lietuvoje sudaro neproporcingai didelę BVP dalį.

Vis tik tokia statistika remtis negalima, nes čia „pakišamos“ ir individualia veikla užsiimančių arba pagal verslo liudijimą dirbančių asmenų pajamos.

Daug tikslingiau būtų tiesiog pažiūrėti, kokią dalį BVP sudaro visų įmonių uždirbtas pelnas. Uždirbtas pelnas priklauso nuo ekonomikos ciklo ir vienkartinių aplinkybių, jis svyruoja daug labiau nei atlyginimai, todėl reikėtų vertinti kelių metų vidurkį.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos įmonių pelnas sudarė 9,2 proc. BVP. Palyginimui – per tą patį laikotarpį Latvijoje šis rodiklis siekė 7,8 proc., JAV 9,7 proc., o Estijoje – net 17,1 procento.

Tiesa, visi šie rodiklių nėra identiški, skiriasi nacionaliniai apskaitos ir statistikos pateikimo standartai (Estijos ir JAV duomenys – pelnas sumokėjus mokesčius, Lietuvos ir Latvijos – iki mokesčių mokėjimo).

Be to, skirtingose šalyse įmonės turi skirtingas paskatas pelną slėpti arba perkelti jį į kitas valstybes.

Kadangi Estijoje įmonėje liekantis pelnas yra neapmokestinamas, paskatų jį slėpti nėra. Vis tik esmė dėl šių niuansų nesikeičia – Lietuvos įmones būtų sunku apkaltinti atsiriekiant nepagrįstai didelę BVP pyrago dalį. Žinoma, visada atsiranda nesąžiningų ir piktnaudžiaujančių verslininkų, bet tai labiau išimtis nei taisyklė.

Trūksta aukštos pridėtinės vertės verslų

Penktoji ir svarbiausia per žemų atlyginimų priežastis yra tai, kad Lietuvoje dominuoja žemos ir vidutinės pridėtinės vertės sektoriai. Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje tik 18 proc. apdirbamosios gamybos įmonių priskiriamos prie turinčių aukštą arba vidutiniškai aukštą technologijų lygį. Tokių įmonių Estijoje yra 25 procentai, o Vokietijoje ir Šveicarijoje – apie 60 procentų. Lietuvos baldų pramonėje dirbantys darbuotojai gali būti labai darbštūs ir gabūs, tačiau sunku tikėtis, kad jie uždirbs tiek pat, kiek prabangius automobilius gaminantys Vokietijos pramonės darbuotojai.

Lietuvoje tik 2 procentai dirbančiųjų dirba aukštųjų technologijų sektoriuje, mažiausiai tarp Baltijos šalių ir trigubai mažiau nei Suomijoje.

Ši problema yra ne tik pramonėje – tik 13 proc. visos verslo pridėtinės vertės sukuriama žinioms imliose aukštųjų technologijų ir kitose rinkos paslaugų sektoriuose.

Būtent čia slypi didžiausias atlyginimų augimo potencialas – daugiau investicijų ir darbo vietų aukštos pridėtinės vertės sektoriuose bei Lietuvos ribas peržengiantys išskirtinumą signalizuojantys prekių ženklai.

Šių ženklų prekės ir paslaugos gali kainuoti daug daugiau nei bevardės prekės bei užtikrinti didesnius atlyginimus.

Galiausiai, neužmirškime, kad būdami ES lygiuojamės į labiausiai konkurencingas ir turtingiausias pasaulio valstybes, todėl jas pavyti nėra lengva. Vis tik progresas Lietuvoje akivaizdus – nuo įstojimo į ES vidutinis atlyginimas Lietuvoje išaugo 150 procentų.

Grįžus ketvirtį amžiaus atgal Lietuva ir, pavyzdžiui, Ukraina ar Baltarusija stovėjo prie tos pačios starto linijos. Šiandien Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra tris kartus didesnis nei Baltarusijoje ir lygiai keturis kartus didesnis nei Ukrainoje.

Negalima sustoti reformuotis, investuoti, kopti aukštyn pridėtinės vertės kūrimo laiptais. Tačiau negalima ir ignoruoti bei sumenkinti progreso, kurį iki šiol pasiekė Lietuva.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Nuomonės

D. Miniotas, L. Šiukšteris. Elektroninės prekybos reguliavimas. Kas laukia verslo?

Europos Komisija užbaigė ir paskelbė 2 metus trukusio elektroninės prekybos sektoriaus tyrimo išvadas.

R. Sklepovič. Penki mitai apie saulės energiją (11)

Ar žinote, kad saulės energijos užtektų septynis kartus didesniam žmonių skaičiui, nei yra dabar? Tai reiškia, kad šios energijos ištekliai yra praktiškai neišsemiami ir galėtų būti naudojami kiekvieno iš mūsų buityje.

A. Žlioba: Vyriausybės siūlymai labiau rūpinasi ne piliečių gerove, o valstybės biudžetu (8)

Šį mėnesį pasirodę valstiečių valdžios siūlymai pertvarkyti pensijų kaupimą, iš teisinės perspektyvos atrodo gan miglotai.

V. Žagūnis. Bankų išmoktos inovatyvumo pamokos (2)

Keletą naudingų patarimų, kaip inovacijos gali būti naudingos kuriant naujas ir plėtojant esamas paslaugas, šalies verslui galėtų duoti ir bankai.

V. Žukauskas. Šešėlis gimsta ne žmonių, o politikų galvose (18)

Asociacija „Investors‘ Forum“ ir skaidraus verslo iniciatyva „Baltoji banga“ organizavo kasmetinę akciją „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“.