Turbūt neverta lygiuotis į Indiją, kurioje dėl gyventojų prieaugio ir spartaus ekonominio augimo pensija viršija vidutines darbingo amžiaus pajamas ar į Pietų Afrikos Respubliką, kur pensijoje iš valstybės galima tikėtis tik dešimtadalio gautų pajamų.
Siūlau įdomumo dėlei dirstelėti į Švediją, kuri visai nesenai reformavo savo pensijų sistemą ir, kaip ir daugelis skandinavų valstybių, yra viena iš socialinio teisingumo lyderių pasaulyje.
Reforma Švedijoje pradėta tik keleriais metais anksčiau nei Lietuvoje. Tai padaryta 1999 m. Reformų poreikį iššaukė stipriai nesubalansuota sistema, kuri kėlė didelių abejonių dėl tuo metu galiojusios pensijų sistemos tvarumo ilgu laikotarpiu. Sprendimas dėl to kaip reformuoti sistemą nebuvo priimtas per vieną dieną, ir net ne per vienerius metus.
Diskusijų startas – 1992 m., kai 5 iš 7 partijų (tuo metu turėjusios 85 proc. parlamento balsų) suformavo taip vadinamą „Pensijų grupę“ kuri po ilgų debatų suformulavo ir 1994 m. parlamente patvirtino 5 esminius pensijų sistemos veiklos principus: valstybė garantuoja senatvės pensiją, įsipareigoja, kad kaupimas jai bus teisingas, tačiau išmokos ir įmokos jai gauti bus skaidriai ir automatiškai keičiamos, bus atsižvelgiama į ekonominę situaciją bei pensininkų gyvenimo trukmę, ir galiausiai garantuojamas individualus pasirinkimas dalį pensijos kaupti individualiai.
Ir kaipgi tie principai įgyvendinti praktikoje? Kaip ir Lietuvoje privalomą pensijų sistemą sudaro dvi pakopos, tačiau su gan esminiais skirtumais.
I-oje pakopoje pensijai kaupiantis švedas turi „virtualią“ sąskaitą, kurios dydis priklauso nuo jo sumokėtų įmokų ir nuo to kaip ta sąskaita auga bėgant metams. Sąskaitoje sukauptų pinigų dydis auga pagal labai aiškią formulę, kuri atspindi anksčiau minėtus principus. Esminis skirtumas nuo lietuviškos I-os pakopos – kaupimo parametrai žinomi iš anksto ir nėra nustatomi politiniu sprendimu kiekvienais metais.
II-oje pakopoje kaupiantis žmogus kaupia jau ne virtualioje, o tikroje savo investicinio fondo sąskaitoje. Jų Švedijoje yra arti 800. Jeigu tokia gausybė pasirinkimų vis tiek ko nors netenkina, pensijai kaupiantis švedas gali pasirinkti „standartinį“ pensijų fondą, kuris yra administruojamas ir valdomas švediškos Sodros.
Standartinis pensijų fondas labai paprastas, jis pradžioje investuoja tik akcijas, tačiau kaupiančiojo amžiui peržengus 55 metus, akcijų (rizikinga) dalis nuosekliai mažinama iki 30 proc. Kadangi fondo veikla minimaliai sudėtinga, jo patiriamos administravimo išlaidos nesiekia 0,5 proc. Pagrindinis skirtumas nuo Lietuvos – galimybė II pakopą kaupti standartiniame valstybės valdomame fonde.
2015m. įmokos pensijai gauti sudarė 18,5 proc. gautų pajamų iš kurių 16% nukreipiama į virtualią sąskaitą ir 2,5% į II-ą pakopą. Darbuotojo mokamai 7 proc. daliai yra įmokų lubos (nedaug didesnės už vidutines pajamas). Darbdavio mokamai daliai lubų iš esmės nėra. Lietuvoje įmokos senatvės pensijai sudaro 26,3% pajamų, lubų nėra.
Kokius sprendimus reikia padaryti į užtarnautą pensiją išėjusiam švedui? Minimalius.
Kadangi visą gyvenimą švedai gali stebėti kaip I-oje pakopoje kaupėsi virtualios santaupos, jų nenustebina jų dydis. Prie šios I-os pakopos sukauptos/apskaičiuotos sumos pridedama tiek, kiek sukaupta antroje (privačioje ar standartinėje) pakopoje.
Už šią sumą, pensininkas iš švediškos Sodros (iš esmės iš valstybės) nusiperka anuitetą – valstybės įsipareigojimą mokėti pensiją. Pagrindiniai du skirtumai lyginant su Lietuva – anuitetą pensininkas Lietuvoje perka (jeigu kaupia II-oje pakopoje) iš privačios bendrovės, Švedijoje anuitetas apima ir pirmą pakopą.
Ką veikia švediška socialinio draudimo institucija? Panašiai kaip ir SODRA Lietuvoje, ji turi subalansuoti surenkamų įmokų ir pagal anuitetus išmokamų pensijų srautus.
Tai ji daro valdydama I-os pakopos stabilizacinį fondą, II-os pakopos „standartinį“ pensijų fondą ir už parduotus anuitetus investuotas lėšas. Iš esmės, ji valdo rizikingą turtą ir neapibrėžtus įsipareigojimus. SODRA Lietuvoje perskirsto iš einamųjų įmokų surinktas lėšas dabartiniams pensininkams.
Svarbus momentas, politikai dar 1994 m. sutarė, kas bus, jeigu netikėtai Švediją užklups ekonominė krizė, kuri išmuštų pamatus jų Sodrai. Mechanizmas buvo patikrintas pasaulinės finansų krizės metu, kai iškilus rizikai dėl pensijų sistemos tvarumo nominalus kaupimas buvo automatiškai sumažintas. Tvarumo rodikliui atsistačius, kaupimas automatiškai padidėjo. Kitaip tariant, sistema pati prisitaiko prie gyvenimo realijų ir valstybės galimybių. Ji nebepriklauso nuo politinių ciklų, rinkimų pažadų ar sprendimų, kurie gali išjudinti valstybės finansų pamatus.
Nemaža dalis švedų pensijai taip pat kaupia viename iš 4 pagrindinių profesinių pensinių fondų. Kaupimas profesiniame fonde yra vienas iš profesinės sąjungos susitarimo dalių ir yra privalomas profesinės sąjungos nariams.
Jeigu 2012 m. vidutinė valstybinė pensija sudarė 1338 Eur (40% vidutinių 3335 Eur pajamų), tai vidutinė profesinė pensija – papildomai 404 Eur. Ateityje prognozuojama, kad 2012 m. į darbo rinką įžengęs švedas senatvėje gali tikėtis 34 proc. vidutinių pajamų atitikmens pensijos, prie kurios galės prisidurti 22 proc. vidutinių pajamų atitikmens profesinę pensiją. Lietuvoje profesinių pensinių fondų nėra (teisinės sąlygos yra).
Pasaulyje veikia įvairios pensijų sistemos. Semtis pavyzdžių reikia iš visų šalių, bet atsirinkti reikėtų iš geriausiai mums tinkančių ir, svarbiausia, atitinkančių mūsų visuomenės vertybes.
