Deja, ši teisė stipriai mitologizuojama. Žemiau pateikiu populiariausius mitus.
Mitas Nr. 1. Teisė garantuoja absoliučiai visos asmeninės informacijos internete pašalinimą
BDAR garantuojama teisė nėra absoliuti.
Pirma priežastis – tinklinė interneto prigimtis. Informacija tuo pat metu gali egzistuoti skirtinguose tinklapiuose (per nuorodas į kitus tinklapius, citavimą, komentarus, ir pan.).
Vien tai, kad informacija bus pašalinta iš „pradinio“ tinklapio, nereiškia, kad jos nebeliks ir visose kitose vietose, kuriose ši informacija yra pacituota, nurodyta.
Antroji priežastis – mūsų privatumo poreikis balansuoja su visuomenės teise žinoti.
Gavęs prašymą panaikinti prieigą prie asmeninės informacijos, interneto paslaugų teikėjas privalės pasverti visuomenės interesą žinoti (šis neturi peraugti į smalsumą ir skandalingų žiniasklaidos antraščių vaikymąsi), įvertinti asmens privatumo lūkestį (viešas asmuo gali tikėtis mažiau privatumo) ir kitus kriterijus (pvz., viešąjį interesą edukuoti visuomenę apie grėsmes saugumui, pan.).
Trečioji priežastis – socialinė interneto prigimtis. „Google“ pašalinus su asmenvardžiais susijusių užklausų rezultatus iš paieškos rezultatų sąrašo, BBC ir kai kurie kiti internetiniai portalai paskelbia tokių „Google“ pašalintų URL sąrašą – jie ne tik lieka toliau prieinami BBC interneto archyvuose, bet skaitytojams yra papildomai primenama apie jų pašalinimą iš „Google“.
Taip provokuojamas „Streisand“ efektas (vietoje to, kad informacija būtų pamiršta, ji dar labiau eskaluojama – 2003 m. Barbra Streisand į teismą padavė fotografus, viešai publikavusius jos namo Malibu nuotraukas; ieškinys buvo atmestas, o internete patalpintų nuotraukų peržiūrų skaičius smarkiai išaugo).
Mitas Nr. 2. Teisė būti pamirštam užtikrins didesnį privatumo apsaugos lygį
„Teisė būti pamirštam“ viso labo atspindi šiuo metu nusistovėjusį balansą tarp dviejų vertybių – privatumo ir visuomenės teisės žinoti. Teisės įtakos socialiniams reiškiniams nereikėtų nuvertinti, tačiau privatumas nebeišsitenka net ir kaip socialinis reiškinys – jo subjektyvi esmė aptinkama psichologinėje kiekvieno individo įtampoje, o taip pat ir jo ekonominiame apsisprendime.
Internetinės paieškų sistemos, socialiniai tinklai ir informacinių paslaugų teikėjai susidurs su didelio srauto informacijos tikrinimu ir pretenzijų nagrinėjimu, o šiuos kaštus perkels kitiems rinkos dalyviams (reklamos agentūroms, žiniasklaidai), kurių dalis palies vartotojus (pvz., dėl to gali pabrangti internetinės žiniasklaidos abonementai ir pan.).
Mitas Nr. 3. Teisė būti pamirštam užtikrins didesnį teisinį aiškumą
Įdomu tai, kad paieškos varikliai ir socialinių tinklai tampa svarbiausiais „teisės būti pamirštam“ garantais. Tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook“ nustato priimtino turinio ribas (nepainiokime su teisėtu turiniu), kurias vienodai prižiūri savo uždarame informacijos sode. Nacionaliniai teisės aktai ir jų taikymas nueina į antrą planą.
Neseniai „Facebook“ pašalino Pulitzer premijos laureato fotografiją apie Vietnamo karą, motyvuojant tuo, kad jis pažeidė socialinio tinklo turinio standartus („Facebook editorial content standards“). Nuoroda buvo pašalinta iš Norvegijos rašytojo paskyros, po to ją savo paskyroje paskelbė Norvegijos dienraštis „Aftenposten“, „Facebook“ pašalino nuotrauką ir iš jos. Galiausiai atėjo ir Norvegijos premjerės „Facebook“ paskyros eilė – nuoroda buvo pašalinta ir iš jos. Tai sukėlė nemažus debatus.
Po kurio laiko „Facebook“ pripažino, kad dėl nuotraukos poveikio ir neeilinės reikšmės, nuotraukos demonstravimo vertė atsveria visuomenės („Facebook“ bendruomenės) interesą būti apsaugotai nuo nepadoraus turinio, todėl buvo nuspręsta atstatyti prieigą prie pašalintos nuotraukos. Visai neseniai „Facebook“ užblokavo 16 amžiaus Neptūno skulptūros Bolonijoje nuotrauką, nes ji demonstruoja nuogybes. Nuotrauką savo „Facebook“ tinklapiui apie Bolonijos istoriją, įdomybes ir požiūrius buvo pasirinkusi vietinė rašytoja.
Tai primena cenzūrą, kuri tampa interneto, kaip uždaro, tačiau beveik viešo ir vis labiau lankomo sodo, realybe. Sodo, kuriame galioja savos taisyklės. Sodo, kuris toks didelis, kad lankytojai ilgainiui užsimiršta, kad už jo taip pat vyksta gyvenimas.
Teisė būti pamirštam gali sukurti savo asmeninės informacijos kontrolės regimybę. „Facebook“ sode augs tik su jo taisyklėmis suderinami augalai, bet kas nuspręs, išrauti ar palikti asmeninę piktžolę? O jeigu ji visai neblogai dera su likusiais augaliukais? O jeigu būtent dėl tokių piktžolių daugėja sodo lankytojų? O jeigu tinklas nuspręs automatiškai pašalinti kai kuriuos atviresnius mūsų „šedevrus“ (pvz., nuotraukas apsinuoginusių skulptūrų fone)?
Mitas Nr. 4. Teisė būti pamirštam turės didelį poveikį interneto turiniui
Visuotinio apsinuoginimo epochoje gali tiesiog nebelikti ką besaugoti nuo pašalinių akių. Vargu, ar interneto turiniui „teisė būti pamirštam“ darys didesnį poveikį. Jos didžiausias poveikis – mūsų kolektyvinėje pasąmonėje glūdinčiam saugumo pradui, kurį vis labiau atliepia noras pasislėpti nuo visuomenės.
Tinklinėje visuomenėje pasislėpti nėra lengva, o ir pats privatumas čia jokia ne vertybė – socialiniai tinklai kuria regimybę, kad jei tavęs nėra mūsų tinkle („mūsų sode“), tavęs nėra išvis. Visgi, kaip tik būtent dėl šios tinklinės prigimties pats tinklas nuolat atsinaujina, ir gali privatumą imti vertinti kaip madingą vertybę. Nuogalių sodui nebetenkinant jų lūkesčių, lankytojai persigrupuos, sukurdami naujas jungtis, grindžiamas pagarba diskretiškumui, privatumui. Nebemadingas sodas nusibosta ir jį lankytojai apleidžia.
