J. Varanauskienė. „Sodros“ pensijos – svarbiau socialinis jautrumas ar socialinis teisingumas?

 (17)
Socialinio draudimo sistemoje labai svarbus solidarumo principas – tie, kurie gali, padeda tiems, kuriems nepasisekė.
Julita Varanauskienė
© Asm. albumo nuotr.

Tačiau, kita vertus, niekas neturi jausti, kad su juo elgiamasi neteisingai. Ypač, jei sistemoje dalyvaujama ne laisva valia, o privalomai.

Turtingesni sumoka ir už nepasiturinčius

Didžiausią „Sodros“ įmokų ir išmokų dalį sudaro senatvės pensijų draudimo įmokos ir išmokos. Draudiminis įvykis – senatvė – labai tikėtinas. Tie, kurie dabar moka įmokas, teisėtai tikisi sulaukę senatvės gauti išmokas.

Klausimas – kokio dydžio? Visi žino, kad „Sodros“ pensijų draudimo įmokos nėra kaupiamos. Jos iš karto išmokamos dabartiniams pensininkams. Mūsų dabar mokamos „Sodros“ įmokos – tai tarsi teisės gauti išmoką iš būsimo pensijų draudimo biudžeto pirkimas.

Kol kas palikime nuošalyje futuristinių scenarijų prielaidų ir tikimybių, kaip bus apskaičiuojama „užsidirbta“ pensija, įvairovę ir paanalizuokime, kokia yra dabartinė tvarka. Nes, kai ateitis neaiški, dabartinė tvarka daro bene didžiausią įtaką priimant sprendimus.

Tarkime, turintis 30 m. draudimo stažą minimalios mėnesio algos (335 eurai į rankas) gavėjas dabar gautų 189 eurų pensijos (arba 56 proc. ankstesnių pajamų); vidutinio darbo užmokesčio (639 eurai) gavėjo pensija būtų 256 eurai (arba 40 proc. ankstesnių pajamų); žmogaus, kuris uždirba dukart didesnį darbo užmokestį (1 251 euras į rankas), apskaičiuota pensija – 379 eurai (arba 30 proc. ankstesnių pajamų).

Solidarumo principas veikia: skirtumai tarp draudžiamųjų pajamų ir sumokėtų įmokų verčių yra gerokai didesni negu skirtumai tarp apskaičiuotų pensijų dydžių.

Kokios turėtų būti proporcijos, vieningo atsakymo nėra. EBPO duomenimis, vienose šalyse pensijų (privalomų sistemų) ir buvusių pajamų santykis, kintant pajamoms, išlieka panašus arba kinta nedaug (Austrijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje), kitose – kaip ir pas mus: didėjant pajamoms, pensijų ir buvusių pajamų santykis mažėja (Belgijoje, Čekijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje ir kt.).

Ką laikysime teisingumu?

Jei padaugėtų įmokų į „Sodros“ biudžetą tiek, kad būtų galima daugiau lėšų skirti pensijoms, kaip teisingai reikėtų paskirstyti tą padidėjimą? Žinoma, tokį sprendimą turėtų priimti politikai, bet pasvarstyti galime visi.

Vienas variantas – pirmiausia pasirūpinti silpniausiais ir paskirstyti pinigus taip, kad visi, kieno pensija mažesnė negu, pavyzdžiui, 250 eurų, gautų bent tuos 250 eurų.

Tada kitų žmonių pensija, kuri, nors ir didesnė negu 250 eurų, bet vis tiek apgailėtinai maža, jei ir padidėtų, tai labai nedaug. Pavadinkime šį variantą jautriuoju.

Kitas variantas – papildomai atsiradusius pinigus paskirstyti atsižvelgiant į sumokėtų įmokų dydį. Tuomet visų pensijos padidėtų vienodu procentiniu dydžiu, tarkime, 5 procentais.

Vadinasi, jei anksčiau pensija buvo 189 eurai, ji padidėtų 9 eurais, jei 256 eurai – 13 eurų, jei 379 eurai – 19 eurų. Šį variantą pavadinkime proporcinguoju.

Kuris variantas teisingesnis? Viena vertus, ar galima sakyti, kad sistema pakankamai jautri, jei du iš penkių pensininkų turi išsiversti iš mažesnės negu 250 Eur pensijos?

Kita vertus, jei dabar didžiąją dalį „Sodros“ įplaukų sunešantys didesnių pajamų gavėjai matys ir tikės, kad „Sodros“ pensijos dydis mažai priklauso (vadinasi, ir priklausys) nuo sumokėtų įmokų vertės, ar tai nepaskatins ieškoti būdų paslėpti savo pajamas nuo tokios sistemos.

Ypač jei tie, kas sumoka daugiau įmokų, mato ir žino, jog tikrai ne visi socialinio draudimo sistemoje dalyvauja sąžiningai ir nusipelno solidarumo...

Ką saugoti – recipientus ar donorus? Ką pirkti – žuvies miniai alkstančių vargdienių, ar meškerių mažesnei miniai žvejų? Kam pirmiau dėti deguonies kaukę lėktuve – silpnajam, kuris vienas pats bejėgis, ar stipriajam, kuris gali gelbėti kitus?

Nelygu, kam užduosime klausimą

Mažesnių pajamų gavėjai, į klausimą, kaip reikėtų padidinti pensijas, dažniau linkę pasirinkti atsakymą, kad reikėtų didinti įmokų tarifus daugiau uždirbantiems.

Pastarieji gi, akivaizdu, irgi turi tolerancijos ribas: juk padidinus įmokos tarifą, įmokų ir išmokų proporcija dar labiau sumažėtų.

Labai svarbu tinkamai pasirūpinti silpniausiais visuomenės nariais. Tačiau galbūt iš kitų šaltinių, o ne iš „Sodros“ pensijų biudžeto.

Nes juk nevalia ignoruoti galimų elgsenos pokyčių dėl priimtų sprendimų tų žmonių, kurie ant savo pečių laiko socialinio draudimo sistemą.

„Sodra“ – taip pat finansinio tarpininkavimo institucija. Jai, kaip ir bankui, svarbus įmokų mokėtojų (arba indėlininkų) pasitikėjimas.


Dalyvaukite apklausoje:

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Nuomonės

R. Dargis. Macronas laimėjo mums laiko. Kaip jį išnaudosime? (19)

Vakarų pasaulyje augusios nacionalizmo ir populizmo nuotaikos pristabdytos Prancūzijoje.

A. Miežys. Dyzelino istorija tęsiasi: visu greičiu pirmyn (7)

Į miestų gatves vis dažniau išriedantys elektromobiliai nuolat įsuka diskusijas apie pokyčius transporto sektoriuje.

R. Vainienė. Tam davė, o.. (9)

Ilgai lauktas mokesčių pertvarkymo planas – jau ant stalo.

R. Grajauskas. Ar pavyks E. Macronui suvienyti euro zoną? (6)

Po prezidento ir parlamento rinkimų Prancūzijoje naujajam šalies vadovui Emanueliui Macronui ir jo vadovaujamai partijai „La République En Marche!“ suteiktas toks politinis mandatas, kokio jau seniai nebuvo ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos senbuvėse.

T. Povilauskas. Lietuviška aritmetika: išleidžiame daugiau negu oficialiai uždirbame? (7)

Eurostato skelbiami duomenys apie Europos Sąjungos (ES) gyventojų vidutines vartojimo išlaidas, atsižvelgiant į kainų lygį šalyje bei įtraukiant tas paslaugas, kurias apmoka valdžios sektorius, rodo, kad 2016 metais Lietuva aplenkė kaimynines valstybes (Latviją, Estija, Lenkiją) ir artėja prie Ispanijos.