Viena vertus, tokios palyginti mažesnės darbo sąnaudos – geras rodiklis darbdaviams, investuotojams. Kita vertus, tokia žinia, ypač neišsiaiškinus priežasčių, mažina dirbančių žmonių motyvaciją.
O gal mus turi tenkinti mažesnis negu kaimynų atlyginimais dėl to, kad sunkmečiu išsaugojome darbo vietas?
Nors atlyginimų tendencijos visose trijose Baltijos šalyse labai panašios, nuo 2010 metų pabaigos iki pat 2015 metų pradžios vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje augo lėčiau negu kitose dviejose Baltijos šalyse.
Pavyzdžiui, 2010 metų pradžioje vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, Lietuvoje buvo 21 euru didesnis negu Latvijoje ir 152 eurais mažesnis negu Estijoje.
2015 metų trečią ketvirtį vidutinis atlyginimas į rankas Lietuvoje buvo mažiausias tarp trijų Baltijos šalių: jau 42 eurais mažesnis negu Latvijoje ir dar daugiau – 273 eurais - mažesnis negu Estijoje.
Sunkmečiu Lietuvoje darbuotojai diržus veržėsi solidariau negu Latvijoje ir Estijoje
Darbo užmokesčio pokyčiai daugiausia turėtų būti susiję su makroekonominiais veiksniais, tokiais kaip ekonomikos augimas, užimtųjų skaičius, nedarbo lygis. Vis dėlto daugelis ekonomikos tyrėjų pripažįsta, kad vien tik šiais rodikliais atlyginimų pokyčių negalima paaiškinti.
Mažesnis darbo užmokesčio, palyginti su šalies ūkio, ar užimtųjų skaičiaus nuosmukis gali ištikti dėl to, kad, susidūrusios su sunkumais, įmonės pirmiau atleidžia nekvalifikuotus darbuotojus, o aukštos kvalifikacijos, gaunančius didesnį atlyginimą, didelę vertę galinčius kurti darbuotojus stengiasi išsaugoti. Taip pat ir jų atlyginimą.
Tokią prielaidą labiausiai atitinka Estijos ekonomikos rodiklių tendencijos: įsibėgėjus nuosmukiui, šiauriausioje Baltijos šalyje užimtųjų skaičius sumažėjo gerokai daugiau negu vidutinis darbo užmokestis.
Panašu, kad Latvijoje irgi dažniau darbo neteko mažai apmokami darbuotojai.
Tuo tarpu Lietuvoje, panašu, buvo vienodai stengiamasi išlaikyti visus – ir mažiau, ir daugiau uždirbančius darbuotojus įmonėse, o atlyginimas mažėjo visiems.
Ar taip susiklostė dėl savanoriškų abipusių susitarimų, ar tokią situaciją lėmė darbdavius Lietuvoje labiau, palyginti su kitomis šalimis, varžantys darbo įstatymai, turimi duomenys neatskleidžia.
Darbuotojai skolingi už išsaugotas vietas?
Visose trijose šalyse, atsigaunant ūkiui, atlyginimų augimo tempas kurį laiką buvo lėtesnis negu ūkio augimas. Metinis BVP pokytis vėl tapo teigiamas 2010 metais, tačiau realiojo vidutinio darbo užmokesčio teigiamų pokyčių reikėjo palaukti: Latvijoje ir Estijoje maždaug metus, Lietuvoje – beveik trejus.
Lėtesnį negu BVP darbo užmokesčio augimą po sunkmečio galėjo lemti tai, kad sunkmečiu darbdaviai vis tik turėjo perteklinį darbuotojų skaičių, turimų darbo išteklių neišnaudojo, todėl ekonominio atsigavimo laikotarpiu kurį laiką darbo našumas galėjo augti darbo užmokesčiui nedidėjant.
Mokslininkai taip pat yra nustatę, kad nauji priimami darbuotojai ekonomikos augimo laikotarpiu, kai auga darbo jėgos paklausa, gali susitarti dėl vidutiniškai didesnio darbo užmokesčio, negu gauna tos pačios įmonės senbuviai.
Pavyzdžiui, seniai dirbančiam darbuotojui gali būti primenama, kad sunkiu metu darbdavys jį saugojo, kad jis liko tarsi skolingas. Tuo tarpu kviečiamas naujas darbuotojas tokių „skolų" neturi ir gali diktuoti savo sąlygas.
Atlyginimo didėjimą pajus tie, kas ateis į naują darbo vietą
Nelankstūs darbo santykiai, kai sunku sumažinti darbuotojų skaičių, ne tik apsunkina darbdavius ekonominio sunkmečio laikotarpiu, bet gali būti laikomi ir darbo užmokesčio didėjimą ir dabartiniams, ir būsimiems darbuotojams vėlinančiu veiksniu.
Kas geriau – daugiau garantijų dėl darbo vietos visiems ar daugiau perspektyvų gauti didesnį atlyginimą patiems geriausiems – klausimas, vertas atskiros diskusijos. Artimiausiu metu Lietuvoje, kaip ir Estijoje, vis daugiau vidutinis darbo užmokestis didės dėl mažėjančios darbo jėgos pasiūlos. Visgi labiau atlyginimo didėjimą pajus tie, kurie ateis į naują darbo vietą.
