Pagal iki šiol galiojusią Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies redakciją, kartu su darbuotojų reikalavimais, susijusiais su darbo santykiais, taip pat reikalavimais atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, 1-ąja eile galėjo būti tenkinami ir fizinių bei juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.
Toks šioje normoje pateikiamas subjektų, galinčių patenkinti savo reikalavimus 1-ąja eile, apibrėžimas buvo ydingas, nes remiantis juo, savo kreditorinius reikalavimus 1-ąja eile galėjo tenkinti ne tik valstybės remtini žemės ūkio veiklos subjektai, tačiau bet kokie fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pardavė perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją ir su jais buvo neatsiskaityta dėl skolininko bankroto, tarp jų, – visi žemės ūkio produkcijos perpardavinėtojai. Negana to, visi šie asmenys, net nebūdami žemės ūkio veiklos subjektai, pretendavo ir į 36,8 proc. savo reikalavimų patenkinimą iš Žemės ūkio ministerijos specialiai šiam tikslui skirtų valstybės biudžeto lėšų.
Akivaizdu, kad tokia Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies formuluotė neatitiko, manytina, tikrųjų įstatymų leidėjo tikslų – prioritetiškai saugoti žemės ūkio veiklos subjektų finansinius interesus jų produkcijos pirkėjų nemokumo atveju.
Tuo tarpu nuo 2016 m. kovo 1 d. įsigaliojusiuose Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies pakeitimuose minėta nuostata buvo pataisyta, konkrečiai įvardinant, jog 1-ąja eile, be kita ko, tenkinami būtent žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus. Atitinkamai Įstatymo 37 straipsnio 7 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog „<...>įmonės bankroto atveju žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus gali būti tenkinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iki 40 procentų reikalaujamos sumokėti sumos iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos einamaisiais metais šiam tikslui skirtų valstybės biudžeto lėšų“.
Tai reiškia, kad nuo 2016 m. kovo 1 d. pradėtuose bankroto procesuose žemės ūkio veiklos subjektai (gamintojai), kurie pardavė žemės ūkio produktus, tačiau negavo atsiskaitymo už juos dėl žemės ūkio produktų supirkėjo bankroto, 1-ąja eile savo kreditorinius reikalavimus galės patenkinti ne tik iš bankrutavusios įmonės lėšų, tačiau iki 40 proc. (vietoj buvusių 36,8 proc.) reikalavimų dydžio ir iš valstybės lėšų bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui nustatytais terminais, pateikus paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos.
