Ekonomikos ekspertai skaičiuoja, kad po 10 metų iš darbo rinkos iškris net 47 procentai pasaulio dirbančiųjų. Žemos kvalifikacijos darbo jėga praktiškai taps nebereikalinga – ją pakeis robotai ir kompiuteriai. Išliks tik patys stipriausi ir kūrybingiausi, turintys valios mokytis ir tobulėti visą gyvenimą, kad sugebėtų prisitaikyti prie kintančio pasaulio kiekvieną dieną.
Vadovų konferencijoje „Lūžio taškas“ tris dešimtmečius Harvarde dėstantis mokslininkas Marty Linsky siūlė įmonių ir valstybių vadovams kuo mažiau vadovauti ir kuo daugiau prisitaikyti, kad sugebėtų pagauti palankią milžiniškų pokyčių bangą.
Apie ketvirtąją pramonės revoliuciją šiemet buvo daug diskutuojama ir pasauliniame ekonomikos forume, kuriame jos įkūrėjas Klaus Schwab teigė, kad dabartiniai gerovės kūrimo modeliai nebeatitinka dabarties ir visiškai nebeatitiks ateities poreikių. Dauguma pasaulio verslo lyderių vizionierių bendrai sutaria, kad po 20-30 metų pasaulio šalys konkuruos nebe energetiniais resursais ir net ne inovacijomis ar technologijomis.
Jos konkuruos asmenybėmis ir pasaulėžiūromis.
O kaip šiems globaliems iššūkiams ir pokyčiams ruošiasi Lietuva? Panašu, kad kažkaip ruošiasi, ypač politikos naujokai.
Tik gaila, kad netyčia sumaišė pokyčių kryptis ir savo vizijas pasuko ne 30-čia metų į priekį, bet tiek pat atgal.
Katinas Garfildas – geriausias ateities lyderis?
Štai naująja parlamentine partija besiruošiantys tapti „valstiečiai“ ir jų lyderis gerb. Ramūnas Karbauskis per savo programos „Darni Lietuva“ pristatymą, matyt, akcentuodamas, kas bus pirmieji pokyčių lyderiai, pažėrė šiurpinančios statistikos – „48 procentai vyrų ir 18 procentų moterų Lietuvoje yra priklausomi nuo alkoholio“.
Minėtoje „Valstiečių“ programoje rasime visko: nuo kvazivyriausybinių struktūrų, profsąjungų lyderystės ir sodininkų iniciatyvų iki bažnyčios pamokslų apie korupcijos žalą.
Rasime ir tai, kad ši partija viską sureguliuos ir pasirūpins kiekvienu šalies piliečiu nuo jo prasidėjimo iki iškeliavimo į dausas.
O tautiečiui, kuris pats norės pasirūpinti savo gyvenimu ir atsakyti už savo pasirinkimus, tiesiog nelabai beliks ką veikti. Jau nekalbant apie visą gyvenimą besimokančias ir prie pokyčių prisitaikančias asmenybes, kurių reikalauja pasaulis.
Užtat animacinio filmuko herojui - katinui Garfildui, kurio poreikis gyvenime buvo tik vienas - „mylėkite mane, maitinkite ir niekada nepalikite“,- nusimato tikras rojus. Gera „darnioje Lietuvoje“ bus gyventi ir infantilų gyvenimo būdą pamėgusiems piliečiams, kurie visas savo gyvenimo problemas įpratę spręsti ne asmeninėmis pastangomis ir veiksmais, bet viso labo dviem šūkiais - „visi vagyzz“ ir „neleisime tyčiotizz“.
(Infantilas – suaugęs vaikas, be jokio atsakomybės jausmo, įsitikinęs, kad visas pasaulis juo turi rūpintis ir būti jam skolingas, mėgstantis visiems sukelti gailesčio jausmą, o išgirdęs pasiūlymą pasirūpinti savimi pačiam, priima tai, kaip įžeidimą ar net patyčias. )
Beje, gera žinia iš partijos pirmininko gerb. R. Karbauskio buvo ta, kad darnią Lietuvą, o tiksliau, garfildų karalystę, valdys profesionalai.
Šimtmečių praeityje užstrigę profesionalai
Savo „profesionalumą“ vienas iš pirmųjų pristatė premjero kėdę besimatuojantis valstietis Saulius Skvernelis.
Suvirpinęs visų savo garfildų širdis graudžiuoju „neleisime tyčiotizzz“, čia pat pasiguodė, kad jei iš jo rankų bus atimtas draugo Brežnevo palikimas – sovietinis Darbo kodeksas, jis tiesiog nebesugebės valdyti valstybės.
„Šis sprendimas reiškia, kad darbuotojas neturės jokių garantijų: nei dėl darbo vietos, nei dėl atlygio“ – teigė S. Skvernelis (delfi.lt). Suprantama, jei valstybėje darbuotojai neturi garantijų dėl atlygio, tai ji pasmerkta visiškam chaosui ir tampa nevaldoma.
Bet šioje vietoje dar yra vilčių, kad profesionalui Skverneliui į pagalbą ateis, tarkime, Estijos premjeras ar jo padėjėjai ir pakonsultuos, kaip su tris kartus liberalesniu Darbo kodeksu galima ir valstybę valdyti, ir atlyginimus didesnius garantuoti, ir dar emigrantus susigrąžinti. Mat Estijoje šiuo metu emigracija suvaldyta visiškai ir žmonių į tėvynę grįžta daugiau nei išvyksta.
Neteko girdėti, kad tarp jų būtų daug mazochistų, norinčių patirti malonumą, kai iš jų būtų tyčiojamasi vietoj bizūnėlio panaudojant liberalų Darbo kodeksą.
Tačiau labai sunku įsivaizduoti, ką valstiečių profesionalai galėtų diskutuoti su Davoso forume dalyvaujančiais pasaulio lyderiais apie tai, kad šiuolaikiniai gerovės modeliai nebetinka ateities perspektyvų.
Jiems tinka tik tas modelis, kurį sukūrė draugas Brežnevas ir taškas. Ir visi globaliniai pokyčiai su visa savo realybe - „dzin“. Tiesa, galima būtų pamėgdžioti filosofą Imanuelį Kantą, kuris, sulaukęs priekaištų, esą jo teorijos prasilenkia su realybe, atrėžė - „tuo blogiau realybei“.
Garfildų karalystės takais – į verslo monopolijas
Kaip ir pridera „garfildų karalystės“ kūrėjams, valstiečių profesionalai pirmiausia išreiškė didelį susirūpinimą ir globą pačiais su alkoholiu susidraugavusiais piliečiais, kurių, anot gerb. Karbauskio, Lietuvoje knibždėte knibžda – yra net 30 procentų.
Jų garbei bus skiriamos didžiulės biudžeto lėšos socialinei reklamai, jiems bus steigiami papildomi psichikos sveikatos centrai, jų labui dirbs papildomas būrys psichologų ir psichiatrų, bus keliama psichologų kvalifikacija, įvedama nauja licencijavimo tvarka. Atrodo, kad iki šiol alkoholikai nesigydydavo vien dėl to, kad jiems nepatikdavo psichologų kvalifikacija. Ateidavo į psichiatro kabinetą, patikrindavo jo licenciją bei diplomus ir nepatenkinti išeidavo.
Ir net tada, jei apie jo landynę polką šoktų visas būrys Harwardo universiteto diplomais ginkluotų psichologų, o lovos kojūgalyje kabėtų visas nuo pakelės nugvelbtas socialinės reklamos plakatas apie alkoholio žalą.
Po šiuo rūpesčiu taip pat galima „prakišti“ ir vieną kitą interesą.
Pavyzdžiui, paskelbus neginčijamą tiesą, kad piliečiai alkoholį pamėgo tik todėl, kad ne taip ir ne ten stovi parduotuvės, galima iš legaliai dirbančių verslininkų nukniaukti prekybos alkoholiu verslą, suteikiant jam valstybės monopolines teises.
Nesunku įsivaizduoti, kokios platybės korupcijai atsiveria tada, kai iš verslininkų visą alkoholio verslą perims valdžios struktūrose sukišti partijų statytiniai. Auksiniai miltai ir auksiniai šaukštai tebus tik žiedeliai.
Komfortas garfildams ir išbandymai verslininkams
Darnios Lietuvos profesionalai praleido pro ausis žinią, kad tiek alkoholizmas, narkomanija, visos agresijos ir depresijos bei savižudybės tėra tik socialinės pasekmės ir nė viena kova su jomis žmonijos istorijoje dar nebuvo laimėta.
O visų šių žmonijos negandų pirminės ištakos sudėtos ant tos pačios platformos - gyvenimo tikslų ir prasmės nebuvimo ir, svarbiausia, atsakomybės už savo gyvenimą neprisiėmimo. Visa tai tiesiog vadinama infantilizmu. Ir infantilui nėra didelio skirtumo, kur pasislėpti nuo atsakomybės – ar alkoholio taurelėje, ar prisidengti antidepresantų tablete.
Cituoju vieną Lietuvos psichiatrą –„kai pasakai, kad reikės analizuoti tokią būseną ir tai, kas sukėlė tokius pokyčius, dauguma atsisako psichoterapijos ir paprašo išrašyti tabletę“.
Nes per psichoterapijos seansus reikalaujama įjungti savo valią, o infantilui valia – tik ponų išmislas. Kur kas geriau tabletė, kurią paskui bus galima apkaltinti, kad kažkaip ne taip smegenyse sudėliojo neuromediatorius.
Nereikia būti ypatingu profesionalu, kad žinotum, jog joks alkoholikas, narkomanas ar šiaip ilgalaikės depresijos kankinys nebus išgydytas, jei jis pats to neužsinorės ir nepriims vidinio sprendimo keistis ir iš infantilo virsti Žmogumi.
Ir net tada, jei apie jo landynę polką šoktų visas būrys Harwardo universiteto diplomais ginkluotų psichologų, o lovos kojūgalyje kabėtų visas nuo pakelės nugvelbtas socialinės reklamos plakatas apie alkoholio žalą.
Ir juo labiau dabar, kai „Valstiečiai“ jam – infantilui - siūlo tokį didžiulį dėmesį, rūpestį ir globą bei gyvenimą be jokių atsakomybių. Ir, žinoma, visišką patvirtinimą, kad alkoholizmas nėra jo asmeninio infantilumo pasekmė – dėl jo kaltos ne ten stovinčios parduotuvės.
O jei kuris su alkoholiu ilgai draugavęs pilietis ir sugalvos išbristi iš priklausomybių liūno bei, prisiėmęs atsakomybę atsargiai ir mažais žingsneliais, pradžioje su mažais darbuotojų atlyginimais, imsis kurti kokį versliuką, tą pačią minutę bus priverstas grįžti į patogią garfildų karalystę, mat pats valstiečių lyderis gerb. Karbauskis pareiškė, kad verslininkai, nesugebantys mokėti didelių atlyginimų, Lietuvai nereikalingi.
Žodžiu, visi verslininkai Lietuvoje turi būti kaip ponas Ramūnas ir ne kitaip.
Garfildai jiems pasirodė kur kas svarbesni. Tiesa, visiems verslininkams dar priminė, kad reikės didinti minimalius atlyginimus, kurie, be ekonomikos augimo, neduoda nieko kito, o tik kainų augimą. Bet jei tokiu atveju įpykęs katinas Garfildas imsis verslininkams dėl pabrangusių cepelinų daužyti langus, tai pastariesiems jokios psichologų pagalbos nenusimato.
Įslaptinti Garfildų karalystės rėmėjai
Apskritai, „Darnioje Lietuvoje“ sunkoka surasti informacijos, kas bus šio „garfildų karalystės“ kūrimo rėmėjas – tik jau ankstesniųjų politikų nudėvėtos frazės: „ištrauksime iš šešėlio, ateis užsienio investicijos, inovacijos“ ir taip toliau.
O kokiu būdu tos užsienio investicijos ateis, jei iki šiol dar neatėjo? Ypač dabar, kai sužinojo gerb. Karbauskio paskelbtą informaciją, kad trečdalis darbo jėgos Lietuvoje – priklausomi nuo alkoholio, nepaisant narkotinių ir kitų psichotropinių priklausomybių. Tai yra, kone pusė Lietuvos darbuotojų - „zombiai“. Ir su jais reiks diegti Lietuvoje inovacijas. Na, nebent atsiras koks investuotojas - ekstremalių pojūčių mėgėjas.
Apie konkurencingumo didinimą kaimyninių šalių atžvilgiu taip pat nė žodžio, atvirkščiai, partijos lyderis pritaria teiginiui, kad „valstybė turėtų didinti mokesčius, kad išplėstų socialinę paramą ir mokesčius“ (manobalsas.lt).
Apie tai - nė žodžio. Kaip ir nė užuominos apie tai, kokią naudą iš tų užsienio investuotojų turės Lietuvos dirbantieji ir koks planuojamas realusis atlyginimų didėjimas. O gal visa investuotojų atnešta nauda nueis ne atlyginimų didėjimui, o tik mokesčiams į biudžetą - garfildų karalystės išlaikymui? Tačiau kažkodėl valstiečiams aktualesni klausimai buvo apie psichiatrų licencijas, o ne apie ekonominius rodiklius.
Kaip ir tie piliečiai, kuriuos reikia gydyti (nors patys nenori), nei tie, kurie tiesiog nori dirbti ir užsidirbti.
Beje, valstiečiai užsimoję stipriai padidinti vaikų gimstamumą ir pakelti vaikų šeimose rodiklius nuo 1,7 iki 2,1. Tik įdomu, kas tuos vaikus „gamins“, jei, anot gerb. Ramūno Karbauskio, kas antras šalies vyras - alkoholikas? Ir kas tada atsakys už tai, kad iš jų išaugtų sugebančios prie pokyčių prisiderinti ir ateičiai reikalingos asmenybės, o ne naujųjų garfildukų armija.
Juolab, jei vaikai stebi politikų lenktynes socialinės saugos žaidimų aikštėse, jau turbūt pasidarė išvadą, kad Lietuvos ateities vizijoje garfildu būti naudingiau nei už viską atsakingam verslo lyderiui.
Ir pamokose naudingiau gaudyti pokemonus, nei krimsti matematikos uždavinius, nes pokemonų gaudytojai ateityje bus pripažinti socialiai pažeidžiamais ir meilės reikalaujančiais garfildais, tuo tarpu visi stropuoliai turės lenkti nugaras tam, kad gerbiamiems garfildams netrūktų nei maisto, nei meilės.
Juk dauguma politikų mano, kad garfildai „sunkiai“ gyvena ne todėl, kad patys nesistengia susikurti gerovės, bet todėl, kad šalyje per mažas biudžeto pajamų perskirstymas, arba, kad daugiau uždirbantieji sumoka per mažai mokesčių.
Žodžiu, kalta tik pajamų nelygybė, bet ne garfildų infantilumas. Deja, ši teorija ant pasaulio globalinių pokyčių slenksčio artėja prie galiojimo laiko pabaigos, nes po 10 metų gerai gyvens tik tie, kurie sugebės mokytis ir keistis visą gyvenimą. Ir nesvarbu, kokia bus ta švietimo sistema ir kokius specialistus ruoš.
Jei po to specialisto kompetencijomis slypės infantili ir nenorinti kasdien tobulėti asmenybė – naudos jokios. Nors valstiečių programoje numatyta daug švietimo sistemos reformų, tačiau nerasime nė žodžio apie tai, ką būtent reikia daryti, kad garfildas virstų asmenybe.
O kas atsitiks su visais pasaulio garfildais, kai juos pakeis robotai, kompiuteriai ir jiems visiškai nebeliks darbo vietų, - aiškaus atsakymo nėra, netgi iš pasaulio lyderių.
Dabar dauguma Lietuvos politikų savo garfildams saugo darbo vietas, drausdami kokybiškų ir nepriklausomų nuo svaigalų ir kvaišalų darbuotojų iš trečiųjų šalių imigraciją. Šiandien gerai, bet ką drausime paskui? Naująsias ir išmaniąsias technologijas? Ar daužysime robotus ir kompiuterius skambant tai pačiai melodijai -„neleisime tyčiotizzz“?..
Pasaulis keičiasi. Lietuvoje – tie patys kiaušiniai, tik iš profilio
Valstybės, kurios ateitį mato toliau savo nosies, saugo savo šalį nuo garfildų gausėjimo ir nuo verslo, gimdydamos vaikus.
Štai Izraelyje, gimus kiekvienam kitam vaikui, gimimo pašalpos ne didinamos, bet mažinamos. Savo demografines problemas Izraelis sprendžia labai daug investuodamas į mokslinių tyrimų centrus ir laboratorijas, į kuriuos dirbti ir tobulintis plūsta visas pasaulio elitas – mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, taip sukurdami valstybei ir gerą ateities „genofondą“.
Žydams, visų pirma, svarbiausia vaikų kokybė, o ne kiekybė, nes jie ruošiasi ateities iššūkiams ir nori būti tarp tų, kurie bus konkurencingi ne tik technologijomis, bet ir asmenybėmis. Tam ruošiasi ir kitos šalys.
Tarkime, Singapūro ir Pietų Korėjos vaikai pasižymi aukščiausiais intelekto koeficientais, amerikiečiai tarsi riešutus gliaudo triaukštes finansų valdymo formules.
Jaunieji Kinijos ar Indijos talentai patentuoja naujus Rytų medicinos išradimus, o jaunieji žydai garsėja aukštais verslumo rodikliais.
Be to, šie vaikai auga aplinkoje, kur vyrauja asmeninė atsakomybė, o ne garfildiškas tingumas ir komfortas, todėl yra ir emociškai, ir fiziškai ištvermingesni. Nesinori abejoti, kad netolimoje ateityje būtent šie vaikai duos parako visai, vis dar socialinio teisingumo žaidimuose užstrigusiai, Europai.
Tačiau Europa jau atsigauna ir jos lyderiai kalba apie būtinumą keisti gerovės kūrimo modelius. O ką tame kontekste veikia Lietuva? Kol kas - tos pačios gaidos - „neleisime tyčiotizzz“ ir „visi vagyzzz“. Ir kuo naujieji Lietuvos gelbėtojai „Valstiečiai“ skiriasi nuo Seime užsisėdėjusių populistų, galėtų pakomentuoti nebent pats Kašpirovskis, nes, žiūrint iš šalies, tai tiesiog „tie patys kiaušiniai, tik iš profilio“.
Vietoje epilogo
Visai netrukus šalies piliečiai savo pasirinktiems politikams atiduos pasitikėjimo mandatus. Visų rinkėjų poreikiai skirtingi. Garfildams reikia globos.
Ateities lyderiams - perspektyvos ir pokyčių. O valstybei reikia vadovų, kurie galėtų pažvelgti į Lietuvą dviem dešimtmečiais į priekį ir atsakyti į vieną klausimą: ką mes visi veiksime tada, kai pasaulio šalys konkuruos asmenybėmis ir pasaulėžiūromis?
Būsime šios konkurencinės kovos laimėtojai ar nevykėliai?
Prieš ketvirtį amžiaus buvome laimėtojai – maža Lietuvių tauta sugebėjo sugeneruoti tiek jėgos, kad padarė tai, ko buvo neįmanoma padaryti, t.y. išlaisvino savo šalį nuo sovietinių okupantų. Nereikėjo tada nei gelbėtojų „iš Amerikos“, nei psichologų, nei paguodų dėl sunkaus gyvenimo. Visi turėjome didžiulį tikslą ir jį pasiekėme.
O šampaną ar net brendį gėrėme tik dėl to, kad šventėme pergales.
Todėl naujosios kadencijos politikams linkiu laimėti dar vieną didžiulę išlaisvinimo kovą, t.y. išlaisvinti tautą nuo ją okupavusio infantilizmo.
Nes būtent ant jo sukrauta didžioji dalis šalies problemų. Nebeliks infantilizmo, nebeliks ir poreikio kovoti su jo pasekmėmis. Galėsime visą savo laiką ir energiją skirti pasiruošimui tam, kas laukia pasaulio po 20 ar 30 metų.
