Toks reikalavimas yra grindžiamas tuo, kad didžiąją dalį Prancūzijoje uždirbto pelno „McDonald’s“ galimai nepagrįstai pervedė savo Liuksemburgo ir Šveicarijos įmonėms, kurios šiose valstybėse mokėdavo gerokai mažesnius mokesčius, nei būtų mokėjusios Prancūzijoje.
Valstybės pajuto galią?
Atsižvelgiant į šiuo metu vyraujančią kovą prieš tarptautinių kompanijų agresyvų mokesčių planavimą, tokie Prancūzijos veiksmai prieš „McDonald’s“ per daug nestebina.
Visai neseniai Italija ir Jungtinė Karalystė taip pat reikalavo milžiniškų mokesčių iš „Google“ dėl tų pačių mokestinių priežasčių, t. y. dėl mokestinės bazės perkėlimo į mažesnių mokesčių valstybes.
Agresyvi valstybių praktika tampa vis populiaresnė. Kompanijos supranta, kad kiekvienas viešas paskelbimas apie galimą mokesčių vengimą smukdo jų reputaciją ir mažina vartotojų pasitikėjimą.
Nepaisant to, kad visų šių tarptautinių kompanijų mokesčių optimizavimo struktūros yra teisėtos, jos mieliau renkasi geranoriškai susimokėti valstybių reikalaujamus mokesčius nei bylinėtis su mokesčių institucijomis ir sulaukti neigiamo vartotojų vertinimo.
Pavyzdžiui, tiek „Google“, tiek ir „Starbucks“, siekdami išsaugoti savo reputaciją, jau yra savanoriškai susimokėję valstybėms dideles mokesčių sumas.
Mokesčių vengimas ar optimizavimas?
Kiek žinoma, „McDonald’s“ mokestinėje struktūroje dalyvauja Liuksemburgo ir Šveicarijos įmonės, kurioms yra mokamas franšizės mokestis už galimybę vykdyti veiklą pagal jau sukurtą ir išvystytą verslo pagrindą.
Ne paslaptis, kad Liuksemburgas ir Šveicarija yra pasirinkta neatsitiktinai, tačiau toks franšizės mokestis ar kitas honorarų mokėjimas už intelektinę nuosavybę šių valstybių įmonėms ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas mokestine prasme.
Dar daugiau, niekas nedraudžia tarptautinėms kompanijoms optimizuoti savo veiklą taip, jog mokami mokesčiai būtų kuo mažesni.
Todėl „McDonald’s“ atliekami mokėjimai Liuksemburgo ar Šveicarijos įmonėms savaime nereiškia mokesčių vengimo.
Esminis klausimas yra tik tas, ar intelektinė nuosavybė, už kurią mokama Liuksemburgo ir Šveicarijos įmonėms, yra realiai į jas perkelta, t. y., ar įmonės turi pakankamai žmogiškųjų ir materialiųjų resursų, kurie galėtų generuoti prekės ženklo, franšizės ar kitos intelektinės nuosavybės nuolatinį vystymą.
Jeigu yra įrodomos šios aplinkybės, tokiu atveju tarptautinėms kompanijoms neturėtų kilti jokių mokestinių problemų ir pagal naujausią BEPS politiką, kuri nukreipta prieš agresyvų mokesčių planavimą.
Kaip į Prancūzijos naujienas reaguoti kitose valstybėse veikiančių tarptautinių kompanijų padaliniams?
Mokestiniai patikrinimai galimi, bet jie patys savaime nereiškia, kad bus nustatytas mokesčių vengimas – kompanijoms tereikia tinkamai pagrįsti išlaidas dėl vykdomų mokėjimų už intelektinę nuosavybę ir surinkti įrodymus, jog mokama tikrajam intelektinės nuosavybės savininkui.
