Lyčių vaidmenų stereotipai vis dar gajūs mūsų visuomenėje.
Užtenka truputį toliau pavažiuoti nuo didmiesčių, ir moterų ir vyrų lygių galimybių idėja – viena iš esminių Europos Sąjungos vertybių – sklaidosi kaip rūkas. Stereotipinis požiūris visame pasaulyje moterims priskiria rūpybos funkcijas namų ūkiuose, o vyrams – šeimos maitintojo vaidmenį. Toks modelis būtų sąlyginai priimtinas, jei pasaulis stovėtų vietoje, tačiau dabar, vykstant ryškiems demografiniams pokyčiams bei sparčiai plėtojantis aukštosioms technologijoms, šis vaidmenų pasiskirstymas nebėra toks kategoriškas.
Ypač dramatiškos demografinės aplinkybės – Europoje mažėjantis gimstamumas ir gyventojų senėjimas – įgalina naujai pažvelgti į neišnaudotą moterų potencialą ekonomikoje. Švedijos pavyzdys, paremtas ,,dviejų šeimos maitintojų” modeliu, rodo, kad moterims sudarius palankias sąlygas derinti motinystę su darbu, gimstamumas turi tendenciją augti.
Europos Komisija laikosi pozicijos, kad Europa turėtų geriau panaudoti moterų talentus, siekiant ES ekonominio augimo strategijos ,,Europa 2020” tikslo – 75 proc. visų suaugusiųjų užimtumo (Europos Komisija, 2011).
Moterys iš esmės galėtų prisidėti prie esminio proveržio ekonomikoje ir regiono konkurencingumo stiprinimo.
Tačiau realybė tokia, kad moterys, pasaulyje sudarydamos pusę žmonijos, vis dar patiria nelygias galimybes svarbiausiose visuomenės gyvavimo srityse. Mikroekonomikos lygmeniu įmonių galimybės nėra išnaudotos – moterų darbo jėga iki šiol yra nuvertinama, vadovaujantis stereotipinėmis nuostatomis.
Darbo rinkoje moterų atlyginimas už tą patį ir tos pačios vertės darbą vis dar mažesnis už vyrų (vidutinis darbo užmokesčio atotrūkis ES – 16,3 proc.), vertikaliosios segregacijos arba ,,stiklinių lubų” reiškinys apriboja moterų karjeros galimybes, horizontalioji segregacija, kitaip apibūdinama ,,stiklinių sienų” metafora, vis dar dalina profesijas į moteriškas (tuo pačiu mažiau apmokamas) ir vyriškas.
Visa tai nulemia mažesnes moterų pajamas, ateityje – mažesnę senatvės pensiją (2014 m. Lietuvoje moterų vidutinis senatvės pensijos dydis buvo beveik penktadaliu mažesnis nei vyrų) ir prastesnę gyvenimo kokybę nei vyrų.
Šios socialinės grupės susiduria ir su skurdo grėsme, pavyzdžiui 2013 m. moterų amžiaus grupės virš 65 metų skurdo rizikos lygis buvo daugiau nei du kartus didesnis už vyrų – atitinkamai 23,9 proc. ir 10,9 proc. (Lietuvos statistikos departamentas, 2015).
Kalbant apie svarbiausius ekonomikos dalyvius, kuriančius pridėtinę vertę, t.y. verslo įmones, jose vis dar nėra pasiektas lyčių balansas aukščiausiuose valdymo lygmenyse.
Europos Komisijos duomenimis, 2012 m. moterys sudarė tik apie 14 proc. valdybos narių didžiosiose biržinėse ES bendrovėse.
Tyrimai rodo, kad įmonės, turinčios lyčių aspektu subalansuotas valdybas, pasiekia geresnių finansinės veiklos rezultatų (Europos Komisija, 2012). Tai reiškia, kad, moterų įgalinimas ekonomikos sprendimuose teikia ekonominę naudą.
Naujausi tyrimai rodo, kad moterims dalyvaujant ekonomikoje lygiomis teisėmis su vyrais, iki 2025 m. pasaulio BVP galėtų išaugti 26 procentais (McKinsey Global Institute, 2015).
Lygiavertei moterų saviraiškai darbo rinkoje yra puikus pagrindas – ES moterys sudaro apie 60 proc. universitetų absolventų.
Tačiau praktiškai moterys susiduria su dideliu iššūkiu, siekdamos suderinti darbinę veiklą su šeiminėmis pareigomis. Laikas yra vienas svarbiausių išteklių, kuris moterims iš esmės yra apribotas, nešant dvigubą – profesinę ir namų ūkio rūpybos – naštą.
Visuomenėje švelninant stereotipines nuostatas, galima būtų pasiekti didesnį šeiminių darbų pasidalijimą tarp lyčių. Tokiu būdu mažėtų dvigubas moterų krūvis, ir jos disponuotų didesniais laiko resursais, leidžiančiais geriau išnaudoti galimybes darbe. Tuo tarpu vyrai galėtų daugiau dalyvauti šeimos gyvenime ir pamažu eliminuoti ,,nebūnančio šeimoje vyro” fenomeną (Rakauskienė et al., 2007).
Lyčių lygybės tema mūsų visuomenėje sutinkama nevienareikšmiškai, dažniausiai nevengiant demonstruoti išankstinio nusiteikimo.
Šis antagonizmas didžiąja dalimi kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad kėsinamasi į moterišką arba vyrišką prigimtį, turint tikslą suniveliuoti lytis. Šį požiūrį keisti padėtų didesnė informacijos sklaida ir aktyvi Vyriausybės pozicija užsiimti praktiniu moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimu. Kaip rodo Šiaurės šalių pavyzdys, politinė valia buvo tas variklis, kuris lyčių lygybės įgyvendinimo procesus perkėlė iš formalaus į faktinį lygmenį.
Žinoma, tikslas dar nepasiektas. Štai pastarasis Europos lyčių lygybės instituto paskelbtas lyčių lygybės indeksas rodo, kad Švedijos lyčių lygybės indeksas (didžiausias ES) siekia 74,2 iš 100 galimų, reiškiančių absoliučią lyčių lygybę.
Visa Europos Sąjunga yra pusiaukelėje – bendras ES lyčių lygybės indeksas sudaro 52,9. Lietuvos – tik 40,2 (EIGE, 2015).
Lyčių lygybės idėja – tai nėra lyčių suvienodinimas. Priešingai, moteriškumas ir vyriškumas – tai du kertiniai poliai, ant kurių laikosi mūsų visuomenės gyvybinė plėtra; moterys ir vyrai visada bus skirtingi – būtent dėl to žmonių pasaulis yra įdomus ir žavingas.
Lyčių lygybė – tai lygios galimybės vyrams ir moterims realizuoti savo kūrybinį, profesinį potencialą bei talentus. Būdami visiškai skirtingi fiziologine, psichologine, emocine ir kitomis prasmėmis, turėdami skirtingus gebėjimus, vyrai ir moterys papildo vieni kitus.
Įgyvendinant lyčių lygybę galima būtų panaudoti šią įvairovę pažangos skatinimui daugelyje sričių, ypač užtikrinant ekonomikos augimą ir geresnę gyvenimo kokybę visoms socialinėms grupėms.
