Šią žinią ji pareiškė bendrame Krikščioniškosios socialinės ir Krikščionių demokratų sąjungų bloko frakcijos posėdyje.
Tačiau tai įvyks tik tuo atveju, jeigu A. Merkel „pakeis savo požiūrį į vykdomą pabėgėlių politiką“. Tokią sąlygą jai iškėlė koalicijos partnerė Krikščioniškoji socialinė sąjunga.
Kaip matyti, politiniai viražai, siekiant išsilaikyti valdžioje, politikoje tampa normalia praktika ir Vokietijoje. Prisiminkim 2015 metų rugpjūtį pasakytus A. Merkel žodžius: „Mes susitvarkysime!“ Tačiau dabar po metų, šalies visuomenėje yra kilęs neeilinis nerimas ir susirūpinimas.
Frakcijos posėdyje kanclerė pabrėžė, kad turi būti vykdoma greita deportacija tų asmenų, kuriems atsisakyta suteikti prieglobstį. Ir tai turėtų būti svarbiausias uždavinys per artimiausius mėnesius.
„Ne visi asmenys, kurie patiria persekiojimą, gali likti Vokietijoje“ – pareiškė A. Merkel.
Tokiais pareiškimais ji stengiasi vėl prisivilioti piliečius, kurie jau ėmė abejoti jos vykdoma politika, mano vietiniai ekspertai.
Reikia pasakyti, kad šio srauto prašančių prieglobsčio ES asmenų deportacija nėra Vokietijos „išradimas“. Neseniai kanclerė buvo susitikusi su Italijos kolega ir aptarė springstančios nuo pabėgėlių gausos ir neatitinkančių prieglobsčio sąlygų asmenų deportacijos iš Italijos klausimus.
Net Norvegija paskelbė apie deportacijos institucijos įkūrimą. Taigi, procesas tvarkos link ES prasidėjo.
Duodama interviu „Zuddeutsshe Zeitung“ laikraščiui, A. Merkel buvo priversta pripažinti federalinės vyriausybės klaidas, padarytas vykdant migracijos politiką.
“Mes Vokietijoje ilgai ignoravome šią problemą ir vijome nuo savęs mintį, kad yra būtinas bendras europinis sprendimas“ – savikritiškai tvirtino ji, primindama 2004 – 2005 metus, kuomet pabėgėlių priėmimo našta teko Ispanijai ir kitoms ES narėms, turinčioms išorines ES sienas.
Kanclerė konstatavo, kad „Berlynas ilgą laiką priešinosi reformoms, kurių būtinumas ES tapo akivaizdus ypač šiandieninių įvykių fone“.
Šioje vietoje kol kas ji lieka ištikima sau, nes ir toliau kalbėjo apie proporcinį pabėgėlių paskirstymą, taip pat apie būtinumą ginti išorines ES sienas, kuris reikštų tam tikrą ES narių nacionalinio suvereniteto apribojimą.
Vokietijos vadovė nesutiko su plintančia nuomone, kad kartu su pabėgėliais į ES atėjo ir terorizmas. Terorizmas, pasak jos, buvo ir anksčiau. Jos nuomone, reikia geriau stebėti tuos, kurie kelia potencialią grėsmę visuomenei.
Norisi tikėti, kad šie klausimai taps plačios diskusijos tarp visų ES narių arena ir jie nebus uzurpuoti vien tik turtingųjų klubo sprendimams priimti. Dabar jau akivaizdu, kad šiems debatams turime ruoštis iš anksto.
Tuo tarpu nėra atsakyta į pagrindinį klausimą: koks ES teisės aktas pakeis Dublino konvenciją?
Neabejoju, kad ES sienų apsauga turi tapti centralizuota ir atsakinga už visą ES sienų perimetrą.
Manau, būtina ir bendra ES kariuomenė – baigtųsi kalbos, kad „tą ginsim, o ano ne, nes nepakankamai skiria lėšų gynybai“.
Tuomet nereikės ir antros pilietybės – visi kovos už tą patį.
Jeigu ir dabar neturėsime savo nuomonės, tik pagilinsime savo esamas problemas ir pagreitinsime liūdnų pasekmių atėjimą. Esu įsitikinęs, kad atėjo ir europarlamentarų laikas: dirbti su savais LR Seime ir rimtai atstovauti Lietuvos interesams.
