D. Misiūnas. Kodėl valstybei (ne)reikia sėkmingai valdomų įmonių?

 (26)
Įsivaizduokite, kad turite 5 mlrd. eurų vertės turtą, kurį patikite valdyti investuotojui.
Dalius Misiūnas
© DELFI / Orestas Gurevičius

Greičiausiai pagrindiniai kriterijai būtų susiję su efektyvia veikla, profesionaliu valdymu, adekvačia grąža, skaidrumu ir socialine atsakomybe, o svarbiausia – tvariai augančia verte.

Ar tinkamai valdomas Jūsų turtas?

Jei esate Lietuvos pilietis, ši situacija Jums – ne hipotetinė, o reali: visi mes esame valstybės valdomų įmonių (VVĮ) akcininkai, kurių bendra vertė siekia apie 5,2 mlrd. eurų.

Tačiau kaip jų savininkai daugeliu atvejų, deja, nesulaukiame aukščiau įvardintų lūkesčių išpildymo. Žinoma, negalima dėti lygybės ženklo tarp valstybės valdomų įmonių ir privataus kapitalo investicinių fondų.

Tačiau pamatiniai veiklos principai – efektyvumas, skaidrumas, profesionalumas ar adekvati grąža – turėtų galioti abiem atvejais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl šių principų dažniausiai netaikome Lietuvos VVĮ?

Remiantis paskutine Valdymo koordinavimo centro (VKC) VVĮ ataskaita, 2015 m. Lietuvoje veikė 128 VVĮ, vidutinė sektoriaus nuosavo kapitalo grąža (ROE) siekė vos 3,7 proc. ir net 62 proc. VVĮ neįvykdė Vyriausybės iškelto 5 proc. ROE tikslo, o 22 įmonės veikė nuostolingai. 5,2 mlrd. eurų „turtas“ 2015 m. savininkams išmokėjo tik 111 mln. eurų dividendų. Net 40 VVĮ dividendų išvis nemokėjo, o apie 90 proc. dividendų sumos „sunešė“ dvi bendrovės.

Nors vykstantys pokyčiai energetikos sektoriuje ar prasidėję pokyčiai „Lietuvos geležinkeliuose“ yra pozityvūs, tačiau jais vis dar užsiimame labai fragmentiškai. Gesinami gaisrai tai vienoje, tai kitoje įmonėje, tačiau sisteminių reformų iki šiol nesiimama.

Tikėtina, kad jei ne EBPO raginimai rimtai imtis VVĮ reformų, apie situaciją ir pokyčius VVĮ sektoriuje šiandien nekalbėtume apskritai.

Bet kodėl?

Dramblio kambaryje sindromas

VVĮ sektorių kamuojančios problemos yra kaip tas dramblys kambaryje – visi jas puikiai mato, tačiau dažniausiai renkasi ignoruoti.

Tą nesunku paaiškinti: esminių sisteminių pokyčių imtis visuomet skausminga, nes tokie sprendimai paliečia įvairias interesų grupes, kurios nori išlaikyti komfortišką status quo. Kur kas blogiau tai, kad siekdami maskuoti blogą situaciją prikūrėme mitų apie VVĮ, kuriais mėginame dangstyti nepateisinamas sektoriaus problemas.

Štai trys, kuriuos galima išgirsti dažniausiai:

(1) Valstybė nemoka „daryti verslo“. Todėl pirmenybę visada reikia teikti privačiam kapitalui, o tose srityse, kur vis dėlto tenka tvarkytis valstybei, nereikia tikėtis jokio uždarbio – juk pinigus VVĮ moka tik išleisti.

(2) VVĮ neturi uždirbti pelno. Nuostolingai veiklai pateisinti pasitelkiamas argumentas, kad įmonės vykdo socialines funkcijas.

(3) VVĮ negali būti efektyvios. Todėl joms nereikia kelti jokių tikslų. Jei nėra tikslų, tai nereikia samdyti profesionalių vadovų ar mokėti rinkos atlygio.

Tokie ir panašūs mitai yra pavojingi dėl kelių priežasčių. Jie ne tik sukuria komfortą tiems, kurie suinteresuoti, kad VVĮ išlikų silpnos ir lengvai paveikiamos, bet kartu užprogramuoja ydingą VVĮ valdymo praktiką, kurios kaina yra nekompetencija, korupcija, visuomenės nepasitenkinimas ir nepagrįstas VVĮ išlaidavimas.

Tačiau ar iš tikrųjų ir toliau turime gyventi su drambliu kambaryje? O gal VVĮ valdymo sistema galėtų būti kitokia?

Didžiausias mitų priešas – faktai

Jei neįtikina gerosios kitų valstybių praktikos (pavyzdžiui, Skandinavijos šalių arba Estijos), kur VVĮ veikia kaip bet kuris verslas, t.y. siekia efektyvumo, grąžos, skaidrumo, tai šiandien pavyzdžių jau turime ir savame kieme.

Energetikos sektorius – vienas jų.

„Lietuvos energijos“ patirtis parodo, kad turint aiškią strategiją ir tikslus, yra įmanoma pasiekti tvarų rezultatą. 2013 m. buvo patvirtinta energetikos įmonių grupės strategija, kurios esmė – didinti turto grąžą gerinant paslaugų kokybę ir mažinant jų kainą. Nuo 2012 m. „Lietuvos energijos“ EBITDA išaugo 70 proc., pajamos – 36 proc., sąnaudos sumažėjo 25 proc., buvo išmokėta daugiau kaip 180 mln. eurų dividendų į valstybės biudžetą.

Tuo pačiu metu Lietuvos gyventojams elektra vidutiniškai atpigo apie 20 proc., gamtinės dujos – apie 30 proc. Didesnis efektyvumas leido prijungimo prie elektros ir dujų tinklų terminą sutrumpinti ketvirčiu. Taigi nereikėjo nei 4 metų tapti ne blogesniais už geriausias energetikos įmones Skandinavijoje ir Europoje.

Žinoma, kad valstybė neturi užsiimti viskuo. Tačiau tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių pavyzdžiai rodo, kad strateginės reikšmės sektoriuose (tokiuose kaip energetika ar transportas), susijusiuose su ekonominiam vystymuisi svarbia infrastruktūra, išlaikyti valstybės kontrolę yra svarbu.

Be to, šiuose sektoriuose labai svarbi valstybės atsakomybė užtikrinant taisyklių laikymąsi, skaidrumą, viešojo intereso atstovavimą.

Kaip parodė privataus kapitalo dalyvavimas Lietuvos energetikos sektoriuje, už savanaudiškus ir neatsakingus sprendimus galų gale sumoka valstybės gyventojai.

Ko galėtume ir turėtume tikėtis iš VVĮ?

Vertė, kurią galėtų sukurti Lietuvos VVĮ, susideda iš 3 pagrindinių elementų: adekvačios turto grąžos, šalies ūkio konkurencingumo didinimo ir atsakomybės prieš darbuotojus, visuomenę bei aplinką. Tačiau kaip užtikrinti, kad ši vertė būtų kuriama?

Visų pirma, reikalingi bendri skaidrumo ir depolitizavimo standartai visoms VVĮ. Pavieniais gaisrų gesinimais VVĮ neefektyvumo, korupcijos problemų neišspręsime.

Antra, kiekvienai VVĮ reikia suformuluoti viziją, strategiją ir iškelti aiškius tikslus bei užtikrinti jų įgyvendinimą.

Trečia ir turbūt svarbiausia dedamoji – žmonės. Šiame sektoriuje reikia kuo daugiau sąžiningų, profesionalių, norinčių ir galinčių pasiekti rezultatą žmonių. Visa tai gali būti realios vertės kūrimo kelio pradžia.

Šis kelias tikrai nebus lengvas, tačiau verta pasistengti dėl rezultato. Įgyvendinus reikiamus pokyčius ir sutvarkius VVĮ valdymą, valstybės biudžetas galėtų pasipildyti 300-400 mln. eurų.

Tam, kad geriau įsivaizduotume, ką Lietuvai reiškia ši suma – tai 75 proc. lėšų, skiriamų mokykliniam ugdymui per metus, daugiau kaip 100 proc. lėšų aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams, 20 proc. lėšų, skiriamų pensijoms arba 75 proc. lėšų, skiriamų gynybai.

Telieka atsakyti į klausimą – ar to reikia? Ir atsakyti geriausia būtų ne žodžiais, o sprendimais ir veiksmais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Nuomonės

M. Dubnikovas. Daugiausia geriančiųjų Europos Komisija randa Danijoje ir Švedijoje, pasigeriančių – Airijoje. O kur Lietuva? (20)

Reali situacija ir situacijos vertinimas – nėra vienas ir tas pats. Išsirinkę naują Seimą, kasdien girdime: reikia alkoholio prekybos monopolio, nes geriame be saiko, daugiau net nei Rusija.

D. Miniotas, L. Šiukšteris. Elektroninės prekybos reguliavimas. Kas laukia verslo?

Europos Komisija užbaigė ir paskelbė 2 metus trukusio elektroninės prekybos sektoriaus tyrimo išvadas.

R. Sklepovič. Penki mitai apie saulės energiją (14)

Ar žinote, kad saulės energijos užtektų septynis kartus didesniam žmonių skaičiui, nei yra dabar? Tai reiškia, kad šios energijos ištekliai yra praktiškai neišsemiami ir galėtų būti naudojami kiekvieno iš mūsų buityje.

A. Žlioba: Vyriausybės siūlymai labiau rūpinasi ne piliečių gerove, o valstybės biudžetu (9)

Šį mėnesį pasirodę valstiečių valdžios siūlymai pertvarkyti pensijų kaupimą, iš teisinės perspektyvos atrodo gan miglotai.

V. Žagūnis. Bankų išmoktos inovatyvumo pamokos (2)

Keletą naudingų patarimų, kaip inovacijos gali būti naudingos kuriant naujas ir plėtojant esamas paslaugas, šalies verslui galėtų duoti ir bankai.