Kodėl prekybos centre „Lidl“ standartinė bananų kaina yra 0,99 euro, o IKI ar "Maxima" tinkluose nuleisti kainos žemiau kaip 1,04 euro už kilogramą dažniausiai nepavyksta net akcijų metu? Čia nėra jokio stebuklo – tai tiesiog verslo, paremto procesų valdymu, dėlionė. Prieš nagrinėdama ją išsamiau, norėčiau atskirti iš pirmo žvilgsnio dvi panašias, tačiau iš esmės skirtingas sąvokas: verslo valdymo sistema ir procesų valdymo sistema. Verslo valdymo sistema neduoda tokios išlaidų ir sąnaudų ekonomijos, kuri leistų vartotojams siūlyti patrauklias kainas – kainų patrauklumo galimybes suteikia būtent procesų valdymo sistema.

Kai sezono įkarščio ar didelio pirkėjo antplūdžio metu pastebimos tuščios lentynos, imama diskutuoti apie tiekimo grandinės neefektyvumą. Paprastai aptarinėjama tai, kas matoma plika akimi: prekių reikia, o jų nėra. Tuomet kalbinami tiekėjai, kurie patikina, kad jų sandėliai prekių pilni, tik štai prekybos tinklai jų kažkodėl neužsako. Daromos prielaidos ir spėlionės, kad prekybos ryklių tiekimo grandinėje esama spragų.

Noriu pastebėti ir atkreipti dėmesį į tai, kad mažmeninės prekybos rinkos ryklių tiekimo grandinė funkcionuoja netgi labai puikiai. Tačiau kalbant apie ją, pamirštamas vienas ir svarbiausias šių laikų procesų valdymo sistemos dalyvis – žmogus, paprastas ir eilinis darbuotojas, kuris kiek išmanydamas ir išgalėdamas stengiasi atlikti jam paskirtas funkcijas.

Visą prekių valdymo ir užsakymų informaciją prekybos tinklai yra automatizavę iki maksimumo, visur įdiegti veikiantys detalių skaičiavimų algoritmai. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, šiais laikais nėra dar sukurta sistemų, užtikrinančių, kad prekės iš parduotuvėje esančių sandėlių pačios nukeliautų iki prekybos salės lentynų. Šį veiksmą fiziškai turi atlikti žmogus.

Dažnu atveju prekybos tinkluose trūksta salės darbuotojų, todėl prekės piko metu sėkmingai guli parduotuvės ar net viso tinklo centriniuose sandėliuose, jei (nesuveikia?) nepapuola logistikos vežimo grafikas. Sustatytos tiekimo grandinės programų algoritmai veikia puikiai, kompiuteriai užsakymus vykdo be priekaištų. Mažai kas žino (nes iš vartotojo pusės plika akimi to negalima matyti), kad algoritmai sudaromi remiantis istoriniais pardavimų duomenų matematiniais skaičiavimais. Tuomet kyla klausimas: kaip programos gali veikti teisingai, jei prekių likutis parduotuvėje yra, tik ne lentynoje, o parduotuvės sandėlyje? Lentyna tuo tarpu stovi tuščia. Programa tikrai to negali numatyti ir traktuoja, kad likutis yra, todėl prekių papildymo užsakyti nereikia.

Kita tuščių lentynų problema – sezoniškumas ir oro sąlygos. Nė vienas, net pats geriausias algoritmas nepajėgus įvertinti, ar rytoj švies saulė, ar lis, ar žiemą bus sniego, ar bus šilta. Labai gaila, tačiau šiais laikais ir šios srities technologijos nėra tiek pažengusios – reikalingas žmogaus, eilinio darbuotojo, prisilietimas prie protingosios sistemos. Ir čia jau pradedama vadovautis intuicija: kažkaip pasakyti programai, kad ji užsakytų prekių kelis kartus daugiau.

Kaip parduotuvės darbuotojas gali nuspėti, ar po trijų dienų saulė švies, ar lis, kai net patys orų prognozuotojai ne visada atspėja? Sezoninės prekės ypač jautrios aplinkos pokyčiams, būtent dėl to atsiranda prekių trūkumas arba perteklius. Tokiais atvejais nereikia kaltinti nei tiekimo grandinės, nei verslo valdymo sistemų – jos veikia puikiai, taip, kaip buvo suprojektuotos verslui valdyti.

Lietuvoje ir pasaulyje visos kuriamos IT sistemos projektuojamos informacijai ir verslui, bet ne procesams valdyti. Bet kuris verslas ar organizacija disponuoja milžiniškais kiekiais informacijos, kuri pradinėse stadijose dažniausiai kaupiama ekseliniuose ar kitokių formų failuose. Siekiant optimizuoti šiuos informacijos kiekius, kreipiamasi į programų kūrėjus ar pardavėjus, kad padėtų visą informaciją saugoti, kaupti arba apdoroti vienoje patogioje platformoje – taip atsiranda CRM, pardavimų, gamybos ar kitokie IT moduliai, kurie padeda valdyti verslą. Tačiau pastarieji niekaip nepadeda valdyti procesų, ir todėl atėję į prekybos tinklą, matome tuščias lentynas. Mat procesų valdymo sistemų algoritmas šiek tiek kitoks: į jį sueina ir informacija, ir darbuotojų veiklų matavimas. Būtent pastarojo elemento – darbuotojų veiklų matavimo – nėra nė vienoje verslo valdymo sistemoje.

Kita privalomoji procesų valdymo dedamoji yra procesų šeimininkai. Pasauliniu mastu, optimizuojant procesus organizacijoje, taikoma viena populiariausių procesų metodologijų – procesų perprojektavimas, kurio pagrindinė ir neatsiejama sąlyga yra proceso šeimininko priskyrimas. Nesant proceso šeimininko, tampa neaišku, kas ir kurioje proceso eigos vietoje padarė klaidą.

Didelėse organizacijose, tokiose kaip „Lidl“, "Maxima", "Iki", "Senukai" ar bet kurioje kitoje, kur dirba keli tūkstančiai darbuotojų ir yra dešimtys padalinių, padalinių vadovai atsako tik už savo padalinio funkcijas ar rezultatus. Tačiau procesai eina per visą organizaciją ir jiems padaliniai nė motais, nes jie skersai kerta pastarųjų veiklas. Pavyzdžiui, ta pati tiekimo grandinė paliečia tiekimo, logistikos, komercijos, parduotuvių padalinius. Esant tuščioms lentynoms prekybos salėje, natūraliai kyla klausimas: o kur padaryta klaida? Kiekvienas padalinio atstovas išvardins ne vieną punktą, įrodantį, kad jis yra teisus. Ir tai bus tiesa, kadangi visos egzistuojančios valdymo sistemos yra skirtos verslui, o ne procesams valdyti. Jei būtų valdomi procesai, tiekimo grandinės proceso šeimininkas sugebėtų įvardinti, kas ir kurioje proceso dalyje nutiko, kad prekės nėra lentynoje.

Nukreipiant mintis nuo sistemų ir grįžtant prie žmonių, t. y. darbuotojų, kaip labai gerą pavyzdį paminėsiu „Lidl“ parduotuvių atidarymą. Eilės ilgos, iš kelių dešimčių kantriai laukiančių pirkėjų, tačiau neįtikėtinai greitai nykstančios. Per 15 min pirkėjas, esantis eilės gale, sugeba atsidurti prekybos salėje – tai neįtikėtinas greitis. Man pačiai, po tinklo atidarymo praėjus porai savaičių, pavyko apsipirkti per 15 minučių, nors prie kasų rikiavosi minios ir po salę zujo gerų kainų ištroškę pirkėjai. Buvau sužavėta procesų organizavimu ir kasininkės operatyvumu: jos skenuojamos prekės pro kodų skaitytuvą lėkė tokiu greičiu, kad net nespėjau praverti piniginės. Tuo tarpu "Maxima" bazėje reikėjo ilgesingai žiūrėti į technikos skyriuje po vitrinos stiklu padėtą USB kaupiklį, nes, pasirodo, tame skyriuje nebuvo dirbančio darbuotojo, apie kurį lyg tarp kitko užsiminė netyčia į tą skyrelį užklydusi pardavėja.

Drąsiai galiu teigti, kad procesai valdomi 50% verslo valdymo sistemų ir 50% žmonių dėka. Kol Kol mūsų dar neužplūdo robotai, žmonės yra didžiausia vertybė. Iškrauti prekes iš krovininių automobilių turi žmonės, iš sandėlių į prekybinę salę išnešti prekes turi žmonės, prie kasų paimti pinigus už prekes turi žmonės, sustumdyti prekybinius vežimėlius ar sunešti prekybinius krepšelius turi žmonės. Technologijos dar nėra taip gudriai išvystytos, kad prekybos vietose žmonių darbą galėtų pakeisti sistemos ar IT įranga. Pasiekti mažų sąnaudų ir pasiūlyti rinkai konkurencingos kainos prekių ar paslaugų galima dirbant su tais pačiais besišypsančiais darbuotojais, tačiau puikiai valdant procesus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (46)