Visuomenė pagrįstai piktinasi būtiniausių produktų kainų augimu, kai koks nors kalafioras ar kopūstas eurais kainuoja tiek, kiek kainavo litais. Natūraliai kyla klausimas: kodėl?
Šalyje defliacija, o tai reiškia, kad visoje ekonomikoje nepakanka pinigų, jų yra per mažai apyvartoje poreikiams tenkinti.
Remiantis pinigų kiekio dėsniu, kainos kyla tuomet, kai pinigų kiekio augimas spartesnis už produktų kiekio augimą. Jei pagaminame daugiau prekių, tai ir pinigų turime daugiau, tad kainos neturėtų didėti.
Valdžia prieš pusantrų metų mušėsi į krūtinę – kainos nekils!
Ar galėjo taip būti? Galėjo, nes visoje euro erdvėje stebima defliacija ir kainų mažėjimas. Tačiau Lietuvoje – kitaip. Didžioji visuomenės dalis pinigų neturi arba turi jų mažai, atlyginimai, pensijos nedidėja, tad nėra pagrindo kilti kainoms.
Kur slypi kainų augimo Lietuvoje fenomenas?
Paprastai kainos kyla tada, kai žmonės, nepaisant tokio augimo, vis tiek perka. Jeigu tai vyksta esant defliacijai, gali būti paaiškinama oficialiai neapskaitoma, neįvertinta šešėline ekonomika, kurioje visokios kilmės nuslėpti pinigai išleidžiami vartojimui ir taip palaikomas kainų augimas.
Vartotojai perka – kainos kyla.
Prieš euro įvedimą Lietuvos Vyriausybė, Finansų ministerija ir Lietuvos bankas žadėjo, kad kainos nekils, kad jų augimas bus kontroliuojamas. Tačiau visą tą laiką kainos natūraliai didėjo. Žinoma, euras dėl to nekaltas. Vyriausybė privalėjo indeksuoti pajamas pagal kainų augimo tempą, tačiau to nedarė, nors Europos ir kitos valstybės taip elgiasi nuolat. Nauda būtų dvejopa: padidėtų pajamos, vartojimas, Vyriausybė surinktų daugiau mokesčių, sumažėtų šešėlinių pinigų, mokamų „vokeliuose“. Indeksuojant atlyginimus „šešėliui“ lieka mažiau pinigų. Kadangi Vyriausybė kainų klausimu elgiasi pasyviai, galima daryti tik vieną prielaidą – kad, tikėdamasi daugiau įplaukų į valstybės biudžetą, džiaugiasi kainų augimu.
Visuomenei kyla klausimas, kodėl kaimyninėse šalyse kainos mažesnės nei Lietuvoje, nors ten atlyginimai didesni. Priežasčių daug.
Tai ir darbo našumas, su juo susijęs prekių konkurencingumas, geriau sureguliuoti finansai, pinigų pasiūla ir paklausa, palankus valiutos kursas kaimyninės šalies valiutos atžvilgius.
Pavyzdžiui, kaimyninės valstybės nacionalinės valiutos kurso mažėjimas euro atžvilgiu euro zonos piliečiams (ne rezidentams kaimyninėje šalyje) dar labiau sumažina produktų kainas.
Didesni šių šalių gyventojų atlyginimai paskatina produktų paklausą ir sukuria sąlygas natūraliam kainų mažėjimui, kurį lemia mažėjančios gamybos sąnaudos.
Skirtingas kainas vienos valiutos erdvėje ir bendros ES pinigų sistemos valstybėse lemia jų skirtumai pajamų, produktyvumo, konkurencingumo, pažangos ir naujausių technologijų įsisavinimo srityse.
Sveikintina, kad visuomenė pažadino Vyriausybę ir atkreipė dėmesį į kainų augimą. Mėgindami sudėlioti, kurių maisto produktų PVM mažinti, o kurių – ne, Vyriausybės nariai pažeidžia rinkos konkurencingumo principus ir vis dar nieko nenusprendžia.
Tokių valstybei svarbių klausimų diskusijose ir priimant problemų sprendimus turėtų būti kviečiami dalyvauti šalies universitetų mokslininkai ekonomistai.
