Vyriausybės tikslas, tiesa, labai geras – finansinės „Sodros“ padėties pagerinimas ir piniginių lėšų grąžinimas iš privačių į valstybės rankas. Šiuo metu 2 proc. „Sodrai“ tenkančių pinigų iki šiol keliauja į privačius pensijų fondus, jeigu dirbantieji pasirinko juose kaupti senatvės pensijai.
Dabar tuos pinigus norima grąžinti į biudžetą, kad „Sodra“ galėtų juos paskirstyti taip, kaip mano esant reikalinga. Bet ar tai nepažeis apdraustųjų interesų? Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad „... asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.
Visų pirma, reikia suprasti, kad aptardami šią temą kalbame apie piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Ant teisėtų lūkesčių principo kaip ant pamato stovi ne tik visas teisės normų rūmas bet ir valstybės prestižas.
Išsivysčiusioje valstybėje teisėtas lūkestis yra ypač saugomas, o staigūs, kardinalūs sprendimai priimami tik išimtiniais atvejais.
Tuo tarpu Lietuvoje vienais metais nusprendžiama vienaip, kitais – kitaip. Apsispręsdama dėl II pakopos pensijų sistemos, valstybė pati sukūrė žaidimo taisykles, pagal kurias jau žaidžiama dvylika su puse metų, ir kai kurie žmonės pagrįstai tikisi savo investicijų ekonominės grąžos ar bent jau to, kad pagal tas pačias taisykles bus žaidžiama ir toliau.
Galbūt valdžios atstovai mano, jog grįžimas į „Sodrą“ būtų ekonomiškai būtinas žingsnis, bet privalome kalbėti ne vien apie ekonomiką.
Labai svarbu ir pasitikėjimas valstybe. Jei II pakopos pensijų klausimu nebūtų klausiama kiekvieno šios sistemos dalyvio sutikimo, fondų naikinimas ar sukauptų pinigų grąžinimas į „Sodrą“ vienareikšmiškai pažeistų piliečių teises. Teisinė valstybė turi veikti pagal teisėtų lūkesčių principą net ir tuo atveju, jei piliečiai, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, finansiškai nenukentėtų.
Prisiminkime, kad Konstitucinis Teismas 2014 metais nustatė, kad įmokos į II pakopos pensijų fondų buvo sumažintos dėl ekonominės ir finansų krizės, dėl kurios valstybėje susidarė tokia sunki padėtis, kad nebuvo užtikrinamas valstybinio socialinio draudimo išmokoms, įskaitant senatvės pensijas, mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbusių asmenų pajamų.
Kaip bežiūrėsime, šiuo metu valstybės padėties ypatingai sunkia pavadinti negalėtume.
Matyčiau vienintelę galimybę, kai šitokiu sprendimu Vyriausybė nepažeistų žmogaus teisių – leisti žmonėms apsispręsti – likti prie senos tvarkos ar pereiti prie naujosios.
To reikėtų klausti kiekvieno II pakopos pensijų fondų dalyvio individualiai ir gauti jo sutikimą. Pagarba piliečių valiai, šiuo atveju, manau, yra didesnė vertybė, nei pinigų susigrąžinimas iš privačių verslo struktūrų į valstybės biudžetą. Ir toji vertybė turi būti ginama.
Ką šiuo klausimu galėtų daryti pavienis žmogus? Imtis teisinių veiksmų prieš savo valstybę? Kaip teisės praktikas, galiu pasakyti, kad tai būtų kova su vėjo malūnais. Tokios bylos tikėtina būtų laimėtos, tačiau jos pernelyg brangios ir komplikuotos. Reikia tikėtis iš Vyriausybės teisingos vertybinės orientacijos.
