Kai į mane kreipėsi keliolika apdraustų asmenų su viena ir ta pačia nelaiminga istorija – draudikas „tempia laiką“ arba visiškai atsisako atlyginti nuostolius, pradėjau fiksuoti svarbiausias atsikalbėjimų tendencijas.
Analizuodama atsisakyme nurodytas priežastis, susidūriau su akivaizdžiu sutapimu: skaityti mokantis vidutinis žmogus, perskaitęs draudimo sutarties tekstą, negali įsivaizduoti, kad iš to, kas parašyta, reikia daryti išvadą – ilgokas sąrašas nelaimių bus išbraukta kaip „nedraudiminiai įvykiai“.
Štai keli pavyzdžiai, ką draudikai Lietuvoje (ir Latvijoje) nurodė kaip savo įsipareigojimų nevykdymo priežastimi: „nėra draudiminis įvykis“; „audra nebuvo pakankamai stipri“; „artimiausioje meteorologinėje stotyje nebuvo konstatuota sniego, kad jis galėtų apgadinti“ (nieko tokio, kad ta stotis yra už keliasdešimt kilometrų); „ant automobilio užkrito dronas – tai nėra draudiminis įvykis“; „nėščiosios vaisiaus tyrimas ultragarsu yra procedūra kitam asmeniui“.
Nors draudikai paprastai nurodo išmokamos išmokos dydį, vis dėlto yra tokių atvejų, kai ji yra tik nedidelė dalis to, kiek prašo klientas, – žmonės susitaiko su tuo, jei draudikai išmoka nors trečdalį reikalautosios sumos, ir dėl šventos ramybės nekelia pretenzijų. Tuo tarpu kiti teismo keliu gauna reikalautas sumas, kai jau praėję daug daugiau laiko, ir dėl įvykio atsiradę nuostoliai yra padvigubėję ar patrigubėję.
Negalima leisti, kad dėl juridinės akrobatikos apdraustasis asmuo realiu laiku visai nėra apdraustas, nes draudimo sutartis buvo sudaryta taip, kad galų gale supranti – dėl to, kad negavai išmokos, greičiausiai būtent tu esi vienas iš tų, dėl kurių draudimo sritis tampa milijardiniu verslu. Skaičiai su tiek daug nulių yra daug žadantys, ir gerai, kad jie skatina ekonomiką, bet ši sritis visuose regionuose turi būti atsakingesnė vartotojų atžvilgiu.
Manau, kad apdraustieji savo veiklą planuoja ilgam laikotarpiui, o ne laiko Baltijos šalis Trečiojo pasaulio regionu ir naudojasi kaip trumpalaikio pelno centru kitų grupės įmonių finansiniams nuostoliams padengti, svarbu, kad visi srities atstovai laikytųsi geros vadybos principų.
Žiniasklaidoje yra skelbiama, kad viena ar kita draudimo bendrovė už Baltijos šalių ribų patyrė didelių nuostolių, o Baltijos šalyse draudimo bendrovės dirba su kaupu, todėl kyla klausimas – kodėl tokios tendencijos yra regioninio pobūdžio? O gal tai yra antroji „cunamio banga“, ir atskirose pasaulinio lygio draudimo bendrovėse, gali būti, yra kartojama bankų strategija – kompensuoti savo nuostolius, kurių jos patiria išsivysčiusiose šalyse, Baltijos šalių sąskaita? Norėtųsi tikėti, kad taip nėra.
Būtina įvesti praktiką, kad draudikas – nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio šalyje teikia paslaugas, įveda vienodus standartus – tai turi būti apibrėžta tiek nacionaliniuose, tiek ES teisės aktuose.
Savo tyrimo rezultatus planuoju adresuoti įstatymų leidėjams Latvijoje ir ES lygiu su pasiūlymais įvesti vienodą praktiką ir subalansuoti abiejų su draudimo procesu susijusių šalių, interesų gynybą.
Kviečiu ir draudėjus pasidalinti patirtimi, nes aktualių aspektų suvokimas padės ir patiems draudikams gerinti verslo praktiką privačių asmenų ir juridinių asmenų aptarnavimo srityje.
Tikiuosi, kad politikai nacionaliniu lygiu, taip pat Europos
Komisijoje bei Europos Parlamente jau netrukus inicijuos diskusiją apie būtinybę griežčiau saugoti vartotojus draudimo srityje – panašiai kaip pavyko sutvarkyti situaciją oro linijų keleivių teisių ir pirkimų internetu srityse.
