Kiek gali, tiek perka

Kelmės rajono Pašiaušės kaimo ūkininkas Remigijus Milašius kartu su sūnumi dirba per 750 ha. 250 ha iš jų – nuosava žemė. Ūkininkas sako, kad nuosavos žemės plotus po truputį didina. Paprastai per metus nusiperka apie 50 ha. Tiek žemės pirko pernai, tiek ir užpernai. Gal ir daugiau būtų pirkęs, bet savininkai labiau linkę žemę nuomoti, o ne parduoti.

R.Milašius džiaugiasi, kad atidėtas žemės pardavimas užsieniečiams: „Jei būtų mano valia, neleisčiau užsieniečiams pirkti mūsų žemės. Ko verta valstybė be jos? Kitos šalys savo žemių nepardavinėja. Pabandykit jos nusipirkti, tarkim, Vokietijoje.“

Sukėlė kainą

Ūkininkas R.Milašius pastebi, jog laisvos žemės nedaug belikę. Jam tenka jos ieškoti net 50-ies km spinduliu, nes arčiau nebėra. Džiugina tik žemės kaina. Ji pagaliau sumažėjo. Prieš trejetą metų, kai Pašiaušėje kūrėsi danų kapitalo įmonė „Lugatna“, vieno hektaro kaina buvo šoktelėjusi iki 10 tūkst. litų. Šiandien prašoma 6–7 tūkst. litų.

Valstybinės žemės hektaras Kelmės rajone, šio rajono Žemėtvarkos skyriaus duomenimis, atsižvelgiant į našumo balą (rajone vidutinis našumo balas yra 33 balai), kainuoja 2500 litų. Laisvos valstybinės žemės plotai siekia 8775 ha, iš jų žemės ūkio naudmenų – tik 4506 ha. Visa kita žemė – krūmynai, pelkės. Šiame rajone žemės nuosavybę jau susigrąžino daugiau nei 99 proc. visų paveldėtojų. Dar 8 savininkams tvarkomi dokumentai.

Laikraščiuose vis dar pilna skelbimų apie superkamas žemes. Tačiau tokie žemių supirkėjai pageidauja didesnių plotų, su mažesniais gabaliukais nė neprasideda. Kaina priklauso nuo ploto dydžio ir našumo balo. Derlinguose Pakruojo, Joniškio rajonuose už hektarą galima gauti 7–8 tūkst. litų, o Kelmės rajone – 5–6 tūkst. ir mažiau. Jei žemė prie upės ar ežeriuko, už vieną arą tokią sumą gali gauti. Bet tai – derybų objektas. Vietos ūkininkai įtaria, kad žemės superkamos ir parduodamos užsieniečiams.


Statistikos nėra

Kiek Lietuvos žemės jau yra supirkę užsieniečiai, statistikos nėra ir, ko gero, greitai nebus. Kol kas deklaruojama, kad užsieniečiams žemė neparduodama. Raseinių rajono savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Arvydas Žukauskas sako, kad girdėjo apie užsieniečių įsigyjamą žemę, tačiau nieko konkretaus negali pasakyti. Jis įsitikinęs, kad Lietuvos žemė turi priklausyti jos gyventojams, nes būtent žemė yra svarbiausias tautos ir valstybės turtas, jos egzistavimo pagrindas. Žemė nėra paprasta prekė ar rinkos santykių objektas. Vedėją guodžia tik tai, kad visa žemė Raseinių rajone yra dirbama, nėra apleistų plotų.

Supirko patys

Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas Jurgis Plieskis, be abejo, irgi yra girdėjęs apie užsieniečių supirkinėjamas žemes, tačiau patikino, kad nė vienas užsienietis ar jo atstovas nėra atėjęs prašyti jos parduoti. „O kas vyksta privačiame sektoriuje, mes kištis negalime. Kam savo žemes parduoda savininkai, mes to nežinome, nes tame procese nedalyvaujame. Tam užtenka dviejų institucijų: Registrų centro ir notaro.“

J.Plieskis pasidžiaugia, kad Raseinių rajone parduota daugiausia valstybinės žemės. „Kai tik buvo leista pardavinėti valstybinę žemę, mes tai ir padarėme negaišdami. Dabar tik pavieniais atvejais rengiame projektus. Kadangi pas mus buvo atkurta nuosavybė, mes nematėme priežasčių, kodėl turėtume drausti saviems ūkininkams išsipirkti naudojamas žemes“, – pasakoja J.Plieskis, neslėpdamas, jog už tai net buvo iškviestas „ant kilimėlio“ pasiaiškinti.

Skyriaus vedėjas pripažįsta, kad pirmiesiems valstybinės žemės pirkėjams labiau pasisekė, nes tuo laikotarpiu ji buvo pigesnė nei šiuo metu. 

Anot J.Plieskio, dabar valstybinės žemės kainą išpučia nauji reikalavimai. Ūkininkai, turi patys susimokėti už žemės vertinimą, projekto parengimą, už matavimus. O kur dar krūvos kitokių pažymų, kuriomis turi pasirūpinti pats ūkininkas. Tad žemdirbiai ir abejoja, ar pajėgs įpirkti gerokai pabrangusią valstybinę žemę. Tokiu atveju nemažai jos vis tiek atitektų mokesniems užsieniečiams.

Įstatymų nepaisoma

Skaidrutė Žuvelaitienė, Žemės ūkio rūmų darbuotoja

Apmaudu, kad įstatymų kūrėjai pirmiau leido išparduoti Lietuvos žemes, o tik paskui suskato kreiptis su prašymu į Europos Komisiją, kad būtų pratęstas oficialus jos pardavimo laikas. Juk draudimas parduoti žemę užsieniečiams Lietuvoje ir šiandien yra sėkmingai apeinamas. Naujai kuriamų įmonių akcininkai yra užsieniečiai, o jiems atstovauja lietuvis bendrasavininkis, kuris ir supirkinėja lietuvišką žemę. Žinau pavyzdžių, kai net buvo tuokiamasi dėl galimybės pirkti lietuvišką žemę. Manau, šiuo metu taip jau parduota apie 20 proc. visos Lietuvos žemės. Taigi kas norėjo, tas mūsų žemės jau prisipirko, metai ar kiti jau nieko nebepakeis. Lietuvis ūkininkas nebus konkurencingas pirkėjas. Mūsų ūkininkai supranta, kad Lietuvos žemė niekada nepigs, netgi žino, kad po maždaug 10–15 metų jie krimsis, jog neprisipirko žemės, kol ji buvo pigesnė. Bet ką daryti, jei mūsų ūkininkai neturi pinigų. Šiokia tokia parama būtų, jei ūkininkai galėtų pirkti žemę išsimokėtinai.