Ž. Šilėnas. Kas bendro tarp referendumo ir žemės „saugiklių“ įstatymo?

 (51)
Kuo susijusi iniciatyva surengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir „saugiklių“ įstatymo projektas? Neapleidžia mintis, kad abiem atvejais kažkas bando pasinaudoti situacija ir nepastebimai prastumti savo asmenines idėjas, neturinčias nieko bendro su žemės (ne)pardavimu kitų šalių piliečiams. Tai pastebima ir referendumo iniciatyvoje, ir „saugiklių“ įstatyme.
Žilvinas Šilėnas
Žilvinas Šilėnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Referendume paslėpta nuosavybės nacionalizacija

Trumpam pamirškime ginčą, reikia ar nereikia leisti žmonėms patiems spręsti, kam parduoti jiems priklausančią žemę. Žemės nepardavimas užsieniečiams yra tik viena iš kelių Konstitucijos nuostatų, kurias norima pakeisti. Į pora kitų nuostatų, kurios yra paslėptos referendumo tekste ir apie jas paprastai net nešnekama, ypač reikia atkreipti dėmesį.

Pirma nuostata kėsinasi nacionalizuoti žmonėms priklausančius miškus. Pagal galiojančią Konstituciją valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei. Logiška. Tačiau referendumo rengėjai formuluotę „valstybinės reikšmės“ pakeičia į „valstybinės ir bendruomeninės reikšmės“. Sąvoka „bendruomeninės reikšmės“ yra neapibrėžta, tad ją interpretuoti galima gana plačiai. Bet koks miškas gali būti pripažintas kaip „bendruomeninės reikšmės“, t. y. turintis reikšmę šalia gyvenantiems žmonėms. Priėmus tokią Konstitucijos nuostatą, valstybė būtų įpareigota išpirkti ar nacionalizuoti privačius miškus.

Pastebėkite, kad siūloma nuostata nieko nesako apie miškų nepardavimą užsieniečiams. Ji aiškiai ir vienareikšmiškai nutaikyta į tai, kad miškai negalėtų priklausyti Lietuvos piliečiams. Įdomu, keliems iš pasirašiusiųjų tai buvo paaiškinta? Palikime tai parašų rinkėjų sąžinei.

Antra paslėpta nuostata – „Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu“. Kaip ir ankstesniu atveju, „bendruomeninės reikšmės gamtos ištekliai“ yra neapibrėžta sąvoka. Žvyro karjeras lengvai gali papulti į „bendruomeninės reikšmės ištekliaus“ apibrėžimą. Tuomet, ar galima žvyrą kasti ir kur žvyrą panaudoti, reikės skelbti referendumą.

Sakysite, kad antroji nuostata skirta apsisaugoti nuo skalūninių dujų gavybos? Tarkime skalūnų dujų Lietuvai nereikia (nors su šia nuomone visiškai nesutinku). Bet juk referendumo tekste taip buvo galima ir parašyti. Kam vietoje „skalūninės dujos“ ar „išskaidyti angliavandeniliai“ rašyti „gamtos ištekliai“ ir taip užkirsti kelią piliečiams kasti žvyrą, molį, durpes?

Iš kur tautiškumu persmelktame referendume atsirado akivaizdžiai komunistinės nuostatos? Ir kaip aktyvistai jų nepastebėjo? Nes lietuvių sąmonėje sunkiai atrasi du vienas kitam labiau prieštaraujančius vaizdus nei trispalvė ir komunizmas.

Saugikliai – žemė ne lietuviams, o išrinktiesiems

Politikai deklaruoja, kad žemės „saugiklių“ įstatymo projektas yra kompromisas: ir kad neįvyktų referendumas, ir kad žemė būtų neparduodama užsieniečiams. Kitaip tariant, kaip įgyvendinti referendumo aktyvistų mintis ir, tuo pat metu, nesulaukti sankcijų iš Europos Sąjungos. Kiek tokia politika yra veiksminga ir sąžininga – vėlgi palikime įstatymo projekto rengėjų sąžinei.

Trumpam ignoruokime klausimą, kas blogiau – referendumas ar saugiklių įstatymas. Pažiūrėkime į saugiklių įstatymo projektą atidžiau. Atkreipkite dėmesį, visos nuostatos bus taikomos ne užsieniečiams, o ir Lietuvos piliečiams.

Pirmas „saugiklis“. Nori įsigyti žemės ūkio paskirties žemės – turėjai žemės ūkiu užsiiminėti jau bent trejus metus. Palyginimui, įsivaizduokite, kad, pvz., butą būtų leidžiama įsigyti tik tiems, kas namus ir taip jau turi. Ką tai reikštų? Daug benamių ir privilegijuotųjų klasė, valdanti nekilnojamą turtą.

Antras „saugiklis“. Ar Lietuvos piliečiams bus leista įsigyti žemės, spręs komisija, sudaryta iš savivaldybės administracijos atstovų ir žemę toje savivaldybėje valdančių žmonių. Taigi, neįtikai kurio nors rajono „karaliukams“ ir, net būdamas Lietuvos piliečiu, žemės neįsigysi.

Iš tikro yra dar blogiau. Ta pati „komisija“ iš esmės spręs, ar žmogus gali parduoti jam priklausančią žemę. Esi nusižiūrėjęs patinkantį parduodamą žemės sklypą, bet nenori mokėti rinkos kainos? Atsiduri komisijoje ir „išbrokuoji“ kiekvieną sklypo pirkėją. Tada, susitaręs su kitais komisijos nariais, iš bėdos prispirto žmogaus žemę nusiperki pusvelčiui. Juk tu – vienintelis pirkėjas. Kaip toks akivaizdžias korupcijos galimybes sukuriantis projektas Vyriausybėje praėjo su išvada „apskaičiavus korupcijos pasireiškimo <...> rizikos mastą, pažymėtina, kad jis nežymus“, matyt, reikalauja atskiros analizės.

Trečias „saugiklis“. Lietuvos įmonės negalės turėti daugiau nei penkių šimtų hektarų žemės. 500 hektarų yra „2,5 km ant 2 km“ – taigi skersai pereitumėte per nepilną pusvalandį. Išvedžiojimai apie tai, kad reikia drausti gigantiškus ūkius „iki kiek užmato akys“, yra visiškai nepagrįstos. Ką daryti, jei šiuo metu įmonė ar ūkininkas turi daugiau nei 500 hektarų? Juk tokie „saugikliai“ ne saugos žemę nuo užsieniečių, o kenks Lietuvos piliečiams ir Lietuvos žemės ūkio įmonėms.

Seimo „saugiklių“ projekto pabaiga pribloškia. Kažkaip besibijant, kad žemės nenusipirktų užsieniečiai, atsiranda nuostata, kad „Vyriausybė turi <...> vystyti ir remti kooperuotą šeimos ūkį“. Ką visa tai turi bendro su užsieniečiais ir referendumu?

Marodieriai

Šiuo metu Lietuvos visuomenė sprendžia nelengvus klausimus. Situacija yra sudėtinga, konfliktą tarp skirtingų pasaulėžiūrų galima suprasti. Išsprendusi savo konfliktus visuomenė tampa stipresnė. Tačiau šitoje kovoje kažkas užsiima marodieriavimu, t. y. plėšikavimu karo metu.

Vienoje pusėje, kilus ažiotažui dėl žemės pardavimo užsieniečiams, į referendumo tekstą kažkas įrašė komunistines nuostatas, kurios atimtų nuosavybę iš Lietuvos piliečių. Kitoje pusėje, neva teikiant nuosaikią alternatyvą referendumui, kažkas į „saugiklių“ įstatymą sudėjo akivaizdžiai korupcines nuostatas. Taigi, kol visuomenė ginčijasi dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kažkas bando prastumti komunistinius ir korupcinius teisės aktus.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Nekilnojamasis turtas

V. Matijošaitis Kaune prisiminė P. Escobaro metodus (141)

Plomo o plato? Tokia legendine fraze – pinigai ar kulka – vadovavosi Kolumbijos narkobaronas Pablo Escobaras. Panašu, kad interpretuotai ši frazė taikoma ir Kaune. Laikinosios sostinės valdžia pradėjo taikyti politiką „meduolis arba bizūnas“. Taip Kauno meras Visvaldas Matijošaitis stoja į kovą su neprižiūrimų ir miesto vaizdą darkančių fasadų šeimininkais. Rezultatas jau matomas.

Noras turėti naują stogą baigėsi nemaloniu siurprizu (18)

Noras turėti naują stogą vieno Dembavos daugiabučio gyventojams baigėsi nemaloniu siurprizu. „Aukštaitijos būstą“ stogo remonto darbams pasisamdę žmonės liko it musę kandę – vos palijus butus užtvindė vanduo.

Vilniaus valdantieji išbraukė klausimą dėl arenų NT mokesčio (3)

Vilniaus taryba trečiadienį nesvarstė nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų arenoms ir koncertų salėms klausimo. Opozicija tvirtino, kad atleisti nuo mokesčio numatyta tik vieną iš 10-ties objektų - „MG Baltic“ akcininkų valdomą Vito Gerulaičio teniso akademiją. Vilniaus meras Remigijus Šimašius tai pavadino technine klaida.

Specialistai pataria, kaip tvarkytis su valstybiniu nekilnojamuoju turtu (1)

Naujausiais Valstybės turto informacinės paieškos sistemos (VTIPS) duomenimis, valstybė turi daugiau nei 30 000 nekilnojamojo turto objektų, kurių bendras plotas siekia beveik 17 mln. kv. m. Įsibėgėjus valstybinio nekilnojamojo turto (NT) registravimui tapo akivaizdu, kad valstybė patiria nuostolių dėl neefektyvaus jo valdymo. Pasak nekilnojamojo turto ekspertų, sprendžiant šią problemą, pirmiausia reikia inventorizuoti visą turtą, parduoti perteklinį, o likusiam taikyti nuomos principą. Tokiu būdu valstybinės institucijos būtų skatinamos atsakingai naudoti nekilnojamąjį turtą, rašoma "Newsec" pranešime spaudai.

Lapkritį augo NT pardavimai (5)

Nekilnojamojo turto (NT) rinka rudens pabaigoje išliko rami – pagal pirkimo sandoriais perleistų objektų skaičių lapkritis 3,4 proc. nusileido spaliui. Visgi net ir po pasyvaus lapkričio šiemet būsto rinkos rodikliai jau spėjo aplenkti visų 2015 m. rezultatus.