Įmonės vadovo Vydmanto Drumstos teigimu, baigiama tvarkyti didelė teritorija pačiame Vilniaus centre, siekiant profesionaliai išsaugoti kultūros paveldą. Miestui atverti Tuskulėnų dvaro pastatai ir buvęs parkas. Dešimtmečiais apleistas parkas tapo mėgstama vilniečių laisvalaikio vieta. Pastatų kompleksą sudaro dvaro rūmai, oficina, jo prieigose buvusi P. Valickio vila arba „Baltasis dvarelis“ bei Šv. Teresės koplytėlė.

Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė sakė, kad šiandien Lietuvoje nėra nė vieno kito tokio dvaro, kuris būtų pilnai sutvarkytas per pakankamai trumpą laiką, ir taip turtingo statiniais. Kultūros paveldo departamento vadovai nuolat skyrė ypatingą dėmesį šiam projektui. Dvaro pastatų restauravimo ir pritaikymo projekto vadovė architektė Gražina Kirdeikienė pasakojo, kad visas rūmų grožis atsiveria žvelgiant nuo Neries pusės, iš seno Antakalnio rajono, kuriuo tęsėsi senasis kelias iš Vilniaus pilių Nemenčinės link.

Po tvarkybos ir restauracijos ansamblis atgavo buvusį vaizdą, susigrąžino prarastas architektūros ir dekoro formas. Darbus ketinama pabaigti iki šių metų rudens. Dvare įsikurs dalis Lietuvos genocido aukų muziejaus ekspozicijos.

Tuskulėnų komplekso pastatų atstatymas – sudėtingo ir kruopštaus paveldo specialistų, architektų, sieninės tapybos meistrų, skulptorių bei statybininkų darbo rezultatas. Paminklotvarkininkai gyrė generalinio rangovo – bendrovės „Ekstra statyba“ darbuotojus už jų supratingą požiūrį į sudėtingus statinių sutvarkymo darbus.

„Buvusio dvaro pastatai ir P. Valickio vila buvo nuniokoti, apleisti ir praradę autentišką vaizdą. Juos restauravome pagal išlikusią ikonografinę medžiagą, istorines nuotraukas bei vadovaudamiesi archeologiniais, architektūriniais ir polichrominiais tyrimais“, – pasakojo architektė.

Pagrindiniai dvaro rūmai po Antrojo pasaulinio karo buvo skirti KGB. Vėliau juose įsikūrė Laisvanoriška draugija armijai ir laivynui remti (DOSAF) bei Vilniaus aeroklubas.

Ėjo iš rankų į rankas

Teritorijoje, kurioje šiuo metu įkurtas Tuskulėnų rimties parkas, XVI a. viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas įkūrė pagalbinį ūkį, iš kurio į Vilniaus pilis buvo tiekiamos daržovės ir mėsa.

Dvarui, kuris tuo metu vadinosi Derevnictva (nuo slaviško žodžio derevnictva – girininkija), priklausė didelė teritorija tarp kelio į Verkius ir Neries. Miškingoje žemėje driekėsi medžioklės plotai. Manoma, jog pirmajame dvaro statybos etape buvo pastatyti mediniai pastatai, nors neatmetama galimybė, jog galėjo būti ir mūrinių.

Laikui bėgant karališkasis dvaras keliavo iš rankų į rankas, keisdamas ne tik šeimininkus, bet ir vardą. Jį valdė Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Vėlesni dvaro valdytojai Pieglovskiai pastatė namą, bravorą (spirito varyklą), iškasė tvenkinius. Vėliau pastatai buvo sunaikinti, tačiau dalis pagrindinio pastato rūsių išliko ir buvo įkomponuoti į dabartinių rūmų rūsius.

Apie XVIII a. vidurį dvaras suskaldytas į atskirus ūkius. Fiurstenhofo Vilniaus miesto plane matome pastatus, išdėstytus aplink kryžiaus formos centrinį pastatą. Centrinę žemių dalį valdyti perėmė iš Lenkijos atvykę vienuoliai, Laterano kanauninkai. Jie dvarui suteikė iki šių dienų žinomą Tuskulėnų pavadinimą.

Dvaras galutinai suskaldytas į atskirus ūkius – Derevnictvos palivarką bei Tuskulėnų dvarą. Kelis dešimtmečius truko bylinėjimasis dėl žemės, turto, skolų. Dėl to tarp valdų atsirado mūrinė siena, kurios pamatai bei fragmentai matomi ir šiandien.

Išlaikė planinę struktūrą

Iki mūsų dienų išlikusius Tuskulėnų dvaro rūmus XIX a. pradžioje pastatė Vilniaus generalinis gubernatorius Nikolajus Rimskis-Korsakovas. Juos ir oficiną projektavo žymus to meto architektas, vėlyvojo klasicizmo meistras Karolis Podčašinskis. Išlikusios nuotraukos, istorinė medžiaga ir architektūriniai tyrimai patvirtino prielaidas, kad rūmų fasadai ir jų planinė struktūra išliko mažai pakitusi iki mūsų dienų.

Iš tyrimų medžiagos matyti, kad XIX a. pabaigoje būta rūmų rekonstrukcijos, kurios metu buvo dalinai pakeistos langų angos, pagrindinio įėjimo vieta, šiaurinio ir pietinio mezonino architektūra. XX a. pradžioje nuo rytinio fasado frontono dingo antikinės skulptūros ir augalinių motyvų lipdyba.

„Restauruojant dvaro pastatus buvo atkurta autentiška planinė ir erdvinė struktūra, fasadų elementai ir architektūrinės detalės, restauruotas patalpų dekoras, restauruotos ir atkurtos skydinio parketo grindys, įstatytos sudėtingais profiliais puoštos durys ir langai, kurių rėmų sudalinimas, profiliai ir uždarymo mechanizmai analogiški autentiškiems. Didelių statybininkų pastangų prireikė restauruojant ir sutvirtinant rūmų stogo ir perdangų konstrukcijas. Darbus sunkino tai, kad beveik visose patalpose, po storu vėlesnių uždažymų sluoksniu, buvo rasta klasicizmo laikotarpio sieninė ir lubų tapyba. Geriausiai išlikę tapybos fragmentai buvo preciziškai atidengti, specialia metodika sutvirtinti ir eksponuojami. Restauruotuose patalpų interjeruose jie akivaizdžiai išsiskiria – yra blankesni, nes laikas išblukino autentiškas spalvas“, – apie rūmų sieninės tapybos restauravimą ir neišlikusių fragmentų atkūrimą pasakojo G. Kirdeikienė.

Sieninės tapybos restauravimo tyrimus vykdė E. Kazlauskaitė ir A. Kaušinienė. Restauravimo projektą parengė E. Kazlauskaitė.

Paveldo specialistus pradžiugino po linoleumo danga ir storu dažų sluoksniu atrastas gerokai sunykęs skydinis parketas, o po juo dalyje patalpų išlikusios mažai pažeistos grindų sijos.

Restauruoti rūmai – tai vėlyvojo klasicizmo laikotarpio užmiesčio rezidencijos pavyzdys. Jų rytinį frontoną puošia Antikos mitologinių personažų – Dianos, Junonos ir Veneros skulptūros ir frontono timpano augalinis ornamentas – klasicistiniam ansambliui būtinas elementas. Skulptūros ir lipdiniai neišlikę, todėl, juos atkuriant, vadovautasi ikonografiniais šaltiniais – graviūra iš I. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ ir J. Czechovičiaus 1873m. Tuskulėnų nuotrauka.

Atkurdamas skulptūras, skulptorius-restauratorius Kęstutis Norkūnas išstudijavo K. Podčašinskio kūrybą, bei XVIII–XIX a. pradžios prancūzų architekto J. N. L. Durando darbus. Jie turėjo didelės įtakos architekto kūrybai.

Dvaro oficina – tai K. Podčašinskio statinys, rekonstruotas ir praplėstas XIX a. pabaigoje. Nuo Sporto gatvės oficina mūrinė, o iš kiemo pusės – medinė. G. Kirdeikienė teigė, kad ši, originalios architektūros, apvaliomis puskolonėmis ir sudėtingais karnizais puošta medinė pastato dalis buvo pristatyta vėliau – XIX a. pabaigoje. Pagal plačius vartus pastato galuose galima spėti, kad joje buvo dvaro arklidės.

Prieš restauraciją oficina buvo stipriai apgriuvusi. Jos išorę užgožė daugybė priestatų ir antstatų, o erdvios patalpos pastato viduje suskirstytos į daugybę nedidelių kambarėlių.

Restauruotoje dvaro oficinoje įkurta moderni konferencijų salė ir darbo kabinetai. Atokiau nuo rūmų ir oficinos stovi pastatas – P. Valickio vila, seniems vilniečiams dar žinomas kaip „Baltasis dvarelis“. Šį pastatą, kaip medžioklės namelį, 1866 m. pasistatė caro generolas A. Losevas. 1928 m. apgriuvusį namelį įsigijo inžinierius P. Valickis. Jis pastatą rekonstravo ir įkūrė vilą, kurioje vasaros laiku ilsėdavosi su šeima.

Pritaikant pastatą Genocido aukų muziejui, buvo nuspręsta praplėsti rūsio patalpas po visu pastatu. Vykdant archeologinius tyrimus, buvo aptikta senovinė keramikos degimo krosnis. Išlikę krosnies fragmentai, kuriuos restauravo žinomas keramikos meistras Dainius Strazdas. Juos galės apžiūrėti muziejaus lankytojai.

P. Valickis šalia dvaro teritorijos pastatė Šv. Teresės koplytėlę, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Tai unikalus ir vienintelis iš monotilinio gelžbetonio išlikęs prieškario statinys. „Įdomu tai, kad koplytėlė ir visi dekoro bei puošybos elementai yra iš labai kokybiško betono“, – stebėjosi paveldo specialistė.

Restauruotoje mažoje ir jaukioje koplytėlėje stovi mažas altorius. Jį papuošti turėtų ir Šv. Teresėlės paveikslas.

Įkomponavo naują statinį

Parko teritorijoje 1994–1996 ir 2003 m., atliekant archeologinius tyrimus, rasti 724 žmonių palaikai. Masinėje Tuskulėnų kapavietėje nuo 1944 iki 1947 metų buvo užkasami KGB rūsiuose kalėję, kankinti ir sušaudyti kovotojai už Lietuvos laisvę. Partizanų vadai, dvasininkai, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, lenkų Armijos Krajovos kariai, vokiečių karo belaisviai.

2005–2006 m. parko teritorijoje iškilo unikalus, išskirtinės architektūros statinys – kolumbariumas -totalitarinių režimų aukų amžinojo poilsio vieta.

Architekto Mariaus Šaliamoro suprojektuotoje koplyčioje-kolumbariume sutalpintos urnos, kuriose ilsisi nužudytų žmonių palaikai. Iš parko pusės statinys atrodo tarsi pilkapis, priglaudęs tuos, kuriuos išsivedė tragiškas likimas.

Kolumbariumo koplytėlės lubas puoš menininko Gitenio Umbraso spalvoto stiklo mozaika, simbolizuojanti Trejybę – likimą, laimę ir laisvę.

Šaltinis
"Statyba ir architektūra"
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją