Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas kunigas Rimantas Gudelis, ėmęsis gaivinti visiškai nugyventą Bistrampolio dvarą, sako šiandien esantis ramus: dvaras atviras visuomenei – toks ir buvo pagrindinis dar 2006-aisiais pradėtų tvarkybos darbų tikslas.
Neatsakingas šeimininkų požiūris
Bistrampolio dvaras ilgą laiką keliavo iš rankų į rankas: po Antrojo pasaulinio karo jis priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. Kurį laiką dvarvietė apskritai neturėjo šeimininko. Atgavus nepriklausomybę, Bistrampolio dvaras atiteko Panevėžio rajono savivaldybei. Jos darbuotojai, rūpindamiesi dvaro likimu, suskubo ieškoti paveldėtojo – Aleksandro Bistramo, tuo metu gyvenusio Londone. Vis dėlto šis, motyvuodamas lėšų stygiumi, dvaro susigrąžinti nepanoro. Panevėžio miesto savivaldybei paskelbus aukcioną, norinčiųjų tapti naujaisiais dvarininkais irgi neatsirado.
1997 metais Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas, monsinjoras Juozapas Antanavičius, paprašė dvarą perrašyti katedrai tikėdamasis jį atgaivinti. Tačiau rasti lėšų pavyko tik katedros klebonu tapus R. Gudeliui, kurio vadovaujama viešoji įstaiga Jaunimo integracijos galimybių centras (pernai tapusi viešąja įstaiga Bistrampolio dvaru) dvaro likimą perėmė į savo rankas.
„Visa laimė, kad dvaro rūmai turėjo stogą, kuris jį apsaugojo nuo visiško sunykimo. Jaunimo integracijos galimybių centrui pradėjus rūpintis Bistrampolio dvaru, jo būklė buvo labai prasta. Sunykę pastatai, sulaukėjęs parkas – viskas skendėjo krūmynuose“, – tvarkybos darbų pradžią prisiminė šiandien VšĮ Bistrampolio dvarui vadovaujanti Jūratė Ezerskienė.
Pagrindinės dešimtmečius neprižiūrėto dvaro ligos – sutrūnijusios centrinių dvaro rūmų perdangos ir stogo konstrukcijos. Kitų dvaro pastatų – vežiminės, žirgyno, elektrinės, tvarto – būklė, anot J. Ezerskienės, irgi mažai kuo skyrėsi. O arklidės, kluonas, ledainė jau tuomet buvo be stogų arba virtę griuvėsiais. Kai kurių dvaro sodybos elementų ir pastatų apskritai neišliko iki šių dienų. Nebėra ąžuolinių statmenų lentų tvoros, sunyko vandens malūnas, kalvė, kumetynas.
Tvarkybos darbai iki šiol nesibaigia
„Vizija sukurti Panevėžio regiono kultūros centrą, pritraukti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistų buvo aiški nuo pat tvarkybos darbų pradžios. Tuo tikslu ir buvo atliktos galimybių studijos, parengtas verslo planas, atlikti skaičiavimai, lyginamoji analizė. Buvo įgyvendinti net trys didžiuliai projektai – du iš jų Europos struktūrinių fondų, vienas – Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis“, – pasakojo J. Ezerskienė. Kad dvarą tvarkė ne sau, o žmonėms, pabrėžė ir kunigas R. Gudelis.
Pradedant tvarkybos darbus, kaip ir dera kultūros paveldo objektuose, atlikti istoriniai dvaro pastatų bei XIX amžiuje įveisto parko tyrimai – istorikas Petras Juknevičius pasirūpino surinkti ir susisteminti visą išlikusią istorinę medžiagą. Kunigas R. Gudelis pasakojo, kad darbų pradžioje gelbėjo ir sovietmečiu atlikti dvaro tyrimai: tuomet Bistrampolio dvarą buvo užsimota pritaikyti pionierių stovyklai ir netgi pradėti projektavimo darbai.
Vienas pirmųjų dar 2006–2008 metais sutvarkytas dvaro parkas. Sulaukus Europos Sąjungos (ES) paramos, parko teritorijoje iškirsti krūmokšniai, pavojų kėlę medžiai, įrėmintas parteris, apsodintas gėlynas. Parko takai suformuoti remiantis senąja sistema. Įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, lauko vandentiekis, įvestas apšvietimas.
Tais pat metais, įgyvendinant projektą „Bistrampolio dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“, restauruoti centriniai rūmai, juose įrengti viešbutis ir restoranas. Atnaujintas rūmų fasadas, paklotos grindys, sudėti langai ir durys, nutiesti inžineriniai tinklai. 2008– 2009 metais, lėšų skyrus Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui, dvare įrengtas geoterminis šildymas.
1850 metais pastatyti klasicizmo stiliaus dviejų aukštų rūmai – stačiakampio plano, suplanuoti įstrižai pasaulio šalių atžvilgiu. Pagrindinį rūmų fasadą puošia portikas su keturiomis kolonomis. Pirmame rūmų aukšte Bistramų giminės valdymo laikais buvo įrengti svečių kambariai, o visą dešiniąją pusę užėmė didelė salė. Antras rūmų aukštas buvo skirtas reprezentacijai: jame buvo įrengti didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka.
Svečių laukia įvairios pramogos Centriniuose dvaro rūmuose iki šių dienų išliko senieji mediniai laiptai ir šoniniai turėklai, vedantys į antrą pastato aukštą. Rūmų salėse ir laiptinėje, taip pat buvusiame žirgyno pastate atidengta ir eksponuojama autentiška sienų danga. Antrame dvaro rūmų aukšte – vadinamojoje Antikvarinėje salėje – dalis grindų – stiklinės, mat eksponuojamos išlikusios autentiškos medinės sijos. Jokių asmeninių dvarininkų daiktų ir baldų nei muziejuose, nei archyvuose rasti nepavyko, pripažino J. Ezerskienė. Žinoma tik tiek, kad iki 1914 metų dvare buvę nemažai vertingų antikvarinių daiktų. Dvarininkai buvo sukaupę daugiau kaip 2000 knygų ir meno kūrinių kolekciją. Dalis jos pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dvaro rūmų interjerą pavyko atkurti remiantis išlikusiais aprašymais.
Dvaro ledainė, iš kurios tvarkybos darbų pradžioje tebuvo likusios sienos, sutvarkyta ir pritaikyta turizmo informacijos centrui. XIX amžiuje statyta dvaro elektrinė restauruota į koplyčią-knygnešystės muziejų: čia eksponuojamas autentiškas kryžius, prie kurio mirė knygnešys Jurgis Bielinis.
2008–2010 metais, įgyvendinus projektą „Bistrampolio dvaro sodybos buvusio žirgyno restauravimas ir pritaikymas konferencijų, turizmo informavimo poreikiams“, kuriam gauta Norvegijos finansinio mechanizmų fondų parama, rekonstruotas dvaro žirgyno pastatas. Čia įrengta universali 400 vietų konferencijų ir koncertų salė, nesunkiai pritaikoma įvairiems seminarams ar pobūviams. Joje sumontuota moderni apšvietimo, garso ir vaizdo technika. Šiuolaikinėje salėje vyksta jau tradiciniu tapęs tarptautinis Bistrampolio festivalis. J. Ezerskienė prisiminė, kad buvo metas, kai festivaliams, vykusiems apleistoje žirgyno salėje, tekdavo skolintis kėdes, o tarp jų lyjant statyti kibirus. „Vis dėlto ypatinga aura kasmet pritraukdavo vis daugiau klausytojų“, – kalbėjo Bistrampolio dvaro direktorė.
2010–2011 metais, įgyvendinus dar vieną ES finansuojamą projektą, XIX amžiaus neogotikinio stiliaus dvaro vežiminėje įrengtas dviejų žvaigždučių viešbutis su SPA centru. Įgyvendinant šį projektą, įrengtas ir sporto aikštynas: lauko teniso kortai, rankinio bei krepšinio aikštelės.
Šiandien Bistrampolio dvare, kaip ir Bistramų giminės valdymo laikais, veikia žirgynas. Jame sumontuoti ąžuoliniai erdvūs gardai, iškloti specialia gumine danga, o koridoriaus danga – trinkelės. Žirgų entuziastams sukurtos puikios sąlygos: įrengtos modernios persirengimo patalpos, dušai, sanitariniai mazgai. Antrame žirgyno aukšte planuojama įkurdinti muziejų ir poilsio patalpą svečiams. Treniruotėms lauke įrengta erdvi aikštė, yra galimybė pajodinėti po dvaro parką. Dvaro šeimininkų planuose – toliau populiarinti žirgų sportą: įrengti dar vieną žirgyną ir maniežinę, organizuoti jojimo varžybas bei vaikų jojimo stovyklas.
Ne visi reikalavimai atrodo pagrįsti
Kultūros paveldo objektuose atliekant tvarkybos darbus būtina suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius, kitus reikalavimus ir juos įgyvendinant išsaugoti pastatą kaip kultūros paveldo vertybę. Tokie reikalavimai, anot J. Ezerskienės, šiek tiek trukdo ir riboja, ne visuomet atrodo pagrįsti, tačiau jų laikytis privalu. Visas Bistrampolio dvaro kompleksas pritaikytas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms: įrengtas nuolydis patekti į centrinius dvaro rūmus, neįgalieji į antrą dvaro rūmų aukštą gali pakilti specialiu keltuvu. Koncertų salėje yra tualetas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Ir koncertų bei konferencijų salė, ir visos centrinių rūmų salės įrengtos be jokių slenksčių, taip, kad neįgalieji galėtų visur lengvai ir nevaržomai judėti.
Šeimos su mažais vaikais irgi nėra pamirštos: dvaro parke, šalia lauko kavinės, yra vaikų žaidimų aikštelė.
