2004 m. Lietuvos būsto strategijoje rašoma, kad ji buvo parengta orientuojantis į ES valstybių būsto modelį, kuriam būdinga būsto tipų, standartų ir nuosavybės valdymo formų įvairovė bei gyventojų mobilumas.
Konstatuojama, kad esamų būstų kokybė dažnai neatitinka galiojančių techninių reikalavimų, tačiau savo verte būsto fondas – bemaž didžiausias šalies nacionalinis turtas. Jo rinkos vertė – apie 35–40 mlrd. litų.
Pririšti prie griuvenų
Dauguma (66 proc.) Lietuvos gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose, pastatytuose 1961–1990 metais. Valstybei priklausęs nuomojamo būsto fondas buvo sparčiai privatizuotas, tačiau nebuvo skirta deramo dėmesio tinkamai institucinei ir teisinei namų priežiūros ir eksploatavimo sistemai sukurti, tad dėl to atsirado su būsto priežiūra susijusių problemų. Tik 17 proc. daugiabučių namų valdo ir prižiūri patys būstų savininkai, įsteigę bendrijas. Deramai neprižiūrimi būstai smarkiai susidėvėjo.
Strategijoje teigiama, kad reikia plėsti būsto pasirinkimo galimybes visoms socialinėms gyventojų grupėms. Būtina didinti būsto produktų pasiūlos įvairovę, kuri užtikrintų galimybę skirtingų pajamų namų ūkiams (šeimoms) pasirinkti tinkamą būstą, šalies gyventojų mobilumą kintant darbo rinkos padėčiai.
Nuoma tebėra problema
Galima teigti, kad Lietuvoje vis dar nėra būsto nuomos rinkos. ES valstybėse nuomojama apie 20–30 proc. viso būsto fondo. Lietuvoje tokių būstų stinga, ypač mažas pajamas gaunančioms šeimoms (jaunoms ir senyvo amžiaus). Socialinis būstas sudaro tik 2,4 proc. viso būsto fondo.
Viena didžiausių problemų – labai menkos galimybės pasirinkti būstą mažas pajamas gaunančioms šeimoms, kurios nepajėgia tinkamai prižiūrėti turimo būsto.
Ypač svarbu didinti nuomojamo ne pelno ir socialinio būsto pasiūlą, kad būstu galėtų apsirūpinti vidutines ir mažas pajamas turintys namų ūkiai. Pigiai išsinuomoti būstą labai svarbu jauniems žmonėms, kurie dar nėra įsitvirtinę darbo rinkoje ir pasirinkę nuolatinės gyvenamosios vietos. Būtina pasiekti, kad nuomojamas būstas 2020 metais sudarytų 18 proc. viso būsto fondo (2003 metais sudarė 10 proc.; ES vidurkis – 30 proc.), iš jo socialinis būstas – 4–5 proc. (ES vidurkis – 15–20 proc.).
Svajonės liko svajonėmis
Itin svarbi yra nuomojamo būsto sektoriaus plėtra. Atlikti tyrimai parodė, kad penktadalis namų ūkių (šeimų) Lietuvoje turi labai mažas pajamas ir gali gyventi tiktai socialiniame būste, o turimą būstą išlaikyti tik valstybės padedami. Nuomojamo būsto sektorius turėtų būti plėtojamas sudarant galimybes mažas pajamas turintiems namų ūkiams (šeimoms) nuomotis būstą privačiame sektoriuje – padengiant Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų lėšomis dalį nuomos mokesčio.
Būtina sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas sukurti nuomojamo ne pelno būsto sektorių. Šis būstas būtų skiriamas namų ūkiams, turintiems vidutines pajamas, kurių nepakanka nuosavam būstui įsigyti, bet jos yra per didelės, kad būtų leista išsinuomoti savivaldybių socialinį būstą, skiriamą mažas pajamas turintiems namų ūkiams.
Taigi iš Lietuvos būsto strategijos aišku tik tiek, kad nemažai žmonių neturi galimybių ne tik įsigyti būstą, bet ir jį išlaikyti. Kada keisis padėtis – neaišku, nes nepasistūmėta pirmyn ir trapaus ekonomikos augimo metais.