Nors Krekenavos regioninio parko direkcija Čičinsko kalną įtraukusi į lankytinų vietų sąrašą, turistas sunkiai suprastų, kad priešais Upytės gyvenvietę stūksanti medžiais apaugusi kalva ir yra tas garsusis piliakalnis.
Kalno prižiūrėtojai, direkcija ir rajono Savivaldybė lankytojų čia nelaukia. Smalsiausius keliautojus grėsmingai perspėja keli šimtai metrų iki piliakalnio ant kuolų prikalti popieriaus lapai, skelbiantys, kad čia lankytis pavojinga – vyksta tvarkymo darbai.
Vietiniai sako Savivaldybės darbininkų čia nė nematę, tik vietinis žmogus dar nuo vasaros, kai po Panevėžio rajoną nusiaubusios audros kalne išvartytus medžius buvo leista išsikirsti ir išsivežti patiems gyventojams, vėjovartas tvarko. Nuo tada piliakalnyje tebestūksto stirtos niekam nereikalingų nugenėtų šakų, mėtosi nupjautų medžių kamienai. Iš tiltelio, vedančio į piliakalnį, belikę turėklai – supuvusios lentos sukritusios griovin. Per jį permestos kelios lentos veda į Panevėžio krašto garsenybę.
Raudonavo iš gėdos
Savaitgalį į Krekenavos baziliką tris drauges iš Vilniaus vežusi panevėžietė Marija Baronienė pasakojo raudonavusi iš gėdos.
„Man prieš akis stovėjo piliakalnis toks, kokį mačiau 2004-aisiais, Upytei švenčiant 750-ąjį jubiliejų: papuoštas menininkų instaliacijomis, meno kūriniais iš kalną tvarkant išpjautų medžių, krūmų šakų. Tada piliakalnis buvo nuostabiai išpuoselėtas, maniau, kad iki šiol jis taip tebetvarkomas. Viešnias įtikinėjau, kad Panevėžio rajone pamatys tą patį, ką Kernavėje, tik mažesniu masteliu“, – „Sekundei“ pasakojo M. Baronienė.
Kokį apmaudą patyrė panevėžietė, kai išgirtąjį, legendomis apipintą piliakalnį rado apleistą, o vilnietės puolė fotografuoti jo sugriuvusį tiltelį, kad bendradarbiams parodytų, kaip Panevėžys saugo kultūros paveldą.
„Čičinsko kalnas dabar – kaip šabakštynas. Nepjauta, nurudavusi žolė vietomis man siekia iki kelių. Draugės piliakalnyje lankėsi sovietmečiu ir prisiminė, kad tuomet jis tikrai geriau atrodė“, – piktinosi M. Baronienė.
Kalnui sutvarkyti – keli šimtai tūkstančių
Čičinsko kalno prižiūrėtojai – Krekenavos regioninio parko direkcija ir rajono Savivaldybė – teisinasi, esą baisėtis piliakalniu neteisinga, kol vyksta tvarkymo darbai. Regioninio parko direktorės Almos Kavaliauskienės teigimu, dar iki Joninių buvo kuo grožėtis piliakalnyje, tačiau vėliau tiltelį sulaužė ant jo pašokinėti sumanę paaugliai, o kalną nusiaubė praūžusi audra.
Jos padarinius iki šiol tebetvarko vietinis gyventojas mainais už leidimą pasiimti išvartytą medieną.
„Nėra taip paprasta sutvarkyti, technikos į piliakalnį negalima varyti, viską žmogus tik rankomis dirba“, – aiškino Upytės seniūno pavaduotoja Laima Šaknienė.
Rajono Savivaldybė tikina jau greitai imsis rimto darbo – Čičinsko piliakalniui sutvarkyti numatyta net 277 tūkst. litų, iš jų 15 proc. – Savivaldybės lėšos, likusi dalis – Europos Sąjungos parama.
Kol už europinius pinigus darbai nepradėti, nei Regioninis parkas, nei Savivaldybė nesiryžta net tiltelio, badančio akis turistams, išardyti.
Savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vedėjo Rimo Samkaus teigimu, rugsėjį konkursą laimėjusi įmonė „Autairas“ piliakalnį turi sutvarkyti per metus – iki 2014-ųjų rugsėjo.
Iki to laiko už kelis šimtus tūkstančių litų bus nutiestas naujas medinis tiltelis per melioracijos griovį, piliakalnyje pastatyti mediniai suoliukai ir stalai, sukalti laipteliai, papėdėje įrengtas informacinis stendas, pavėsinė ir tualetas.
Anot R. Samkaus, kalno sutvarkymo išlaidas gerokai didina darbų specifika.
„Privažiavimas prie piliakalnio labai sudėtingas. Negalima į jį su technika įvažiuoti. Kultūros paveldo departamentas norėjo, kad net statybines medžiagas darbininkai susikrautų papėdėje ir temptų į kalną karučiais. Vis dėlto leido, pasiklojus geotekstilę, statybines medžiagas sandėliuoti piliakalnio viršuje“, – aiškino vedėjas.
Rajono Tarybos narys Jonas Katinas skaičiuoja, kad tuos pačius darbus būtų įmanoma atlikti keliskart pigiau.
„Europiniai pinigai dideli, bet už juos padaroma mažai. Valstybiniai įkainiai tokie išpūsti, kad ūkiškai tvarkantis tris kartus pigiau būtų galima tiek pat atlikti. Bet įstatymas tą leidžia“, – mano J. Katinas.
Pilies buvimą įrodo rasti pamatai
Apleistas Čičinsko kalnas įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą kaip piliavietė. Nuodugniai ji nėra ištyrinėta, tačiau keturis kartus kalne žvalgęsi archeologai mano, kad piliakalnyje stovėjusi medinė pilis XIII– XIV a. buvo Upytės žemės centras.
Pilis įrengta tuomet tyvuliavusio Vešetos ežero saloje ir buvo sunkiai įveikiama Livonijos ordino kariuomenei. Upytės pilis stovėjo dar XVI a. Tik pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės ir centrą užleido Panevėžiui.
2004-aisiais piliakalnyje kasinėjimus atlikusi Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologė Alfreda Petrulienė yra pastebėjusi, kad ant Čičinsko kalno veikiausiai nebūta tų laikų pilims įprasto gyvenimo: ko gero, čia nelaikyta gyvulių, nedirbo amatininkai. Manoma, kad pilies funkcija buvo išskirtinai gynybinė.
Piliakalnio viršūnę tyrę archeologai aptiko medinės pilies pamatus, sukrautus iš paprastų lauko akmenų, tarp jų būta nemažai trapių kalkakmenių.
Sprendžiant iš atkasto pamato fragmento, pilies būta apverstos U formos, jos vartai atsukti į šiaurę, o visą juosė akmeninė tvora.
Piliakalnis žmonėms labiau žinomas savo legendomis. Pagrindą joms davė kalvoje esantis įdubimas, kuris yra greičiausiai karstinės kilmės, nors gali būti, kad tai buvo savotiškas uostas ir į jį slėptis, kilus pavojui, atplaukdavo valtimis vietiniai gyventojai.
Pasakojama, kad XVI a. gyvenęs bajoras Čičinskas liepė žmonėms baloj supilti kalną. Ant jo pasistatė rūmus.
Ponas buvo labai piktas ir nedoras, už tai jį vieną Kalėdų rytą nutrenkė perkūnas. Dvaras ėmė skęsti ir skendo septynerius metus. Visą tą laiką žmonės girdėjo gaidžius giedant ir jaučius baubiant.
