11 programos punktų išsitenka viename puslapyje ir dalykiškomis formuluotėmis gali priminti išrašą iš darbo kalendoriaus, trūksta tik prirašyti suplanuotų darbų atlikimo laiką. Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ M. P. Šaliamoras netiesiogiai pakomentavo savo programinius pažadus.
– Pasitinkant naują kokios nors struktūros vadovą visiems rūpi klausimas: ar šis atėjo tęsti darbų, ar pradės visiškai naują etapą? Ko galima tikėtis iš Jūsų?
– Neoriginalus, bet galbūt nuobodžiai aktualus klausimas. Žmogus tokia jau būtybė – bijo pokyčių. Dalis architektų cecho jų irgi bijo. O kiti kaip tik nori pokyčių. Man ir tokia patirtis, ir tokie norai labai pažįstami. 1993 metais mes, grupė jaunų architektų, susibūrėme į iniciatyvinę grupę norėdami rengti parodas, imtis leidybos ir galvojome, kaip elgtis – ar kurti paralelines LAS struktūras, ar bandyti veikti esamose?
Tada supratome, kad struktūra padeda siekti tikslų, reikia tik įsijungti į ją ir rūpintis, kad sąjunga evoliucionuotų. Į tą veiklą įsitraukė daug jaunų žmonių, įvyko didysis LAS atsinaujinimas, nes atėjome ir į visus valdymo organus. Vienu metu buvau stipriai susijęs su LAS veikla, net kandidatavau į pirmininko postą. Paskui truputį atitolau, užsiėmiau kūrybine veikla, darbu Vilniaus dailės akademijoje – ten irgi reikėjo permainų.
LAS atsidūriau, nes keli žmonės, kurių nenoriu įvardyti, manęs paprašė dalyvauti rinkimuose – brendo situacija, kai tikrų rinkimų galėjo ir neįvykti – buvo tik vienas kandidatas. Sutikau, nes ši sfera man nėra svetima. Esu konservatorius ir pažiūromis, ir pasaulėžiūra, bet tai nereiškia, kad nesu reformatorius. Esu asmenybė, kuriai svarbios žmogiškosios vertybės. Esu idealistas, dėl to čia ir atėjau.
– Atėjote įdomiu laiku – į tarybą išrinkta dalis „ArchSąjūdžiu“ pasivadinusios iniciatyvinės grupės – jauni architektai, kurie garsiai kalba ne tik apie architektų gildijos problemas, bet ir apie stagnuojančią LAS veiklą.
– Džiaugiuosi, kai kas nors nori imtis veiklos. Yra toks linksmas posakis: „Iniciatyva baudžiama“. Mes ir bausime – iš tikrųjų reikės veikti. Dabar čia visi esame komanda, turinti tikrai daug problemų, tik galbūt jaunimas jas mato kiek kitu kampu – jo patirtis kitokia.
Gerai, kad kūrybingi, aktyvūs žmonės bando save realizuoti įvairiose sferose. Jų nepasitenkinimas ligšioline LAS veikla galbūt susijęs su tuo, kad tai, ką daro sąjunga, neištransliuojama kiekvienam nariui. Taip ir nutinka, kad ateina jaunimas gniauždamas kumščius ir pamato, kad viskas, ko jie nori, padaryta, reikia tik tuo naudotis.
Tokio nežinojimo yra daug. Kai kurie iniciatyvinės grupės programos teiginiai pakito po susitikimo dar su buvusia taryba, kai buvo paaiškinta, kad įgyvendinus kelias siūlomas reformas LAS bankrutuos kaip organizacija, kad jos tiesiog neliks.
Visi panašiai identifikuojame problemas: visi už viešumą, visi už architektūros konkursų nuostatų skaidrumą ir reformą, visi supranta, ką reiškia tai, kad viešųjų pirkimų metu perkama tik statybos kaina, o ne pridėtinė architektūros vertė. Kalbant apie jaunimo aktualijas – svarbus architektūros konkursų viešumas. Yra užsienio praktika, kai dalyvauti konkursuose leidžiama neribojant patirties kriterijumi. Jeigu tas be patirties, bet kūrybinį potencialą turintis žmogus tampa laureatu, jis autoriaus teisių pagrindu įtraukiamas į reikiamos patirties turintį kolektyvą.
Ne vienoje šalyje vyksta tokių konkursų, yra užsakymų birža, kai po konkurso jau kainos pagrindu, investuotojui nepatiriant jokio nuostolio, išryškinant pagrindines vertybes, tas jaunas žmogus gali įsijungti į patyrusį kolektyvą. Tos struktūros aiškios, bandysime panašius modelius diegti ir Lietuvoje. Žodžiu, jaunimo ir vyresniosios kartos strategija labai artima, o rezultatų siekimo taktika skiriasi.
Gerai, kai rezultato siekiama lanksčiai. Tam tikru laiku, kai su grupe bendraminčių atėjome į LAS ir mums nepavyko gauti finansavimo norimiems renginiams, kilo mintis kurti kitą struktūrą – taip atsirado viešoji įstaiga Architektūros fondas. Ir dabar jaunimas taip daro – jei nepatogu, eina kitu keliu. Mes bandysime rasti su jaunais žmonėmis bendrą kelią. Dažnai tie, kurie nėra susipažinę su LAS struktūra, mano, esą norint čia patekti reikia daužyti sienas. Vis dėlto durys yra atviros, mes kalbamės su visais.
Nebūtinai kiekvienas pasiūlymas yra geras ir taps kūnu, bet išklausysime visus ir bandysime rasti bendrą kelią. Susitarti yra racionaliau negu muštis. Daugybę svarbių dalykų jau pakeista anksčiau: panaikintos begalinės kadencijos, išrinktųjų sėdėjimas savo poste iki mirties ir tam tikros privilegijos. Beje, Architektų sąjunga, architektų cechas turi tiek veiklos ir be visuomeninių dalykų, kad tikrai nėra laiko konfrontuoti ar konfliktuoti.
– Norėtųsi trumpai pristatyti Jūsų artimiausią strategiją ir taktiką.
– Mano strateginis tikslas gali pasirodyti keistas: aš noriu ne perversmą LAS daryti, bet užtikrinti tęstinumą ir kartu konsoliduoti visas jėgas, nes jų nėra labai daug. Tai yra sukaupti pinigus, programas, žmones po vienu stogu, kad jie jaustųsi gerbiami, mylimi, kad LAS struktūra jiems padėtų siekti bendrų tikslų, išgryninti strateginius tikslus. Nes dabar mes panašūs į prinokusias vyšnias, kurios krinta tai vienur, tai kitur, o žmonės pyksta – sako, jos teršia. Mums reikia išryškinti tų vyšnių skonį – paskirai dedamų pastangų vertę. Tuo tikslu, matyt, keisis LAS struktūra.
Turime rasti bendrą kalbą ir su savo filialais visoje Lietuvoje, ir su tais, kurie nėra sąjungos nariai. Šiems sieksime išaiškinti, ką duoda sąjunga, ką jie galėtų nuveikti struktūroje, kokia būtų nauda, nes daugelis to nesupranta. Čia priežastis – mentalitetas, kultūros dalykai. Tarkime, skandinavai vertina savo architektūrą ir pasitiki architektais. Ir šie jaučia atsakomybę. O pas mus visą laiką lyg kaltumo prezumpcija veikia. Gal tai po truputį keičiasi, o mes norėtume šį procesą paspartinti.
Pasitikėjimas architektais randasi dėl dviejų dalykų: viena vertus, aukštos moralės, nenoro parsiduoti, kita vertus – švietimo ir aiškinimo, kas yra ta architektūra. Esame vartotojų visuomenė, žmonės įprastai architektūrą vertina pagal kvadratinio metro kainą. Liūdna, kad toks ir išsilavinusių žmonių bei politikų požiūris. Jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai būtų mąstę vienadieniais standartais, kaip dažnai elgiasi mūsų politikai ir finansinis elitas, šiandien neturėtume garbės būti vertinami už savo architektūros paveldą tarptautiniame kontekste.
Vadovautis verslo principais nėra blogai, bet neišeina siekti, kad pastatas atsipirktų per metus. Mes polemizuojame ir su inžinieriais, ir su statybininkais, ir su investuotojais, kad jie suprastų ir kitą pusę: architektūra nebūtinai turi būti tik brangi. Visuomenei būtina suvokti, kad yra ir architektūros kuriama pridedamoji vertė, kuri atsiperka gal tik per 50 ar 80 metų. Graikas sodina alyvmedžių giraitę, nors puikiai suvokia, kad derliaus sulauks geriausiu atveju jo vaikai ar vaikaičiai.
LAS turi dirbti toje sferoje – parodyti architektūros kaip meno pridedamąją vertę. Mums dera pagalvoti, kodėl žmonės važiuoja pažiūrėti Santiago Calatravos ar Antonio Gaudí statinių, kodėl domisi Franko Lloydo Wrighto kūryba – tai naujausi, šimtmečio ar kelių dešimčių metų senumo, objektai. O kiek pinigų turistai išleidžia Graikijoje, Italijoje, Egipte, kiek metų ta pridėtinė architektūros vertė toms šalims neša pelną. Čia jau ne, kaip būtų galima sakyti, svaičiojimai – tai reali komercinė nauda. Bet ji neateis rytoj. Tai suvokti turi jei ne verslininkas, tai bent politikas. Ir mes mielai pasikviestume politikus į stažuotes.
Taigi svarbiausia LAS funkcija turi būti rūpinimasis kūrybos, leidybos, viešinimo reikalais, jaunųjų kūrėjų atstovavimu, architektūros kritika – tai veikla, susijusi su architektūros kuriama pridedamąja verte. Turi būti rūpinamasi ir tos žinios skleidimu visuomenėje. Aš jaučiu pareigą LAS sukurti tam tikras sistemas, kurios veiktų nepriklausomai nuo to, ar aš jose būčiau, ar ne. Noriu parodyti, kad darbo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek bendrauji. Ir tam tikros procedūros, tokios kaip visuomeninis detaliųjų planų aptarimas, dėl tų paskatų ir atsirado. Gal architektams tie aptarimai ir atrodo galvos skausmas, bet dėl kokybiško bendravimo mažėja problemų, kuriamas pasitikėjimas.
– Ar Jus tenkina tai, kad architektūra priskiriama Aplinkos ministerijos įtakos sferai?
– Čia yra tik viena problema – kad Aplinkos ministerijoje plėtra rūpinasi 20 kartų mažiau žmonių nei saugojimu, tad tai yra tam tikro disbalanso ir susišnekėjimo klausimas. O šiaip architektai gali būti ir po Aplinkos ministerijos, ir po Kultūros ministerijos stogu, o su architektūra susijusi edukacija dar ir po trečiu – Švietimo ir mokslo ministerijos stogu. Struktūros sukurtos ne tam, kad būtų sunkiau gyventi, kaip mums kartais atrodo. Priešingai – kad būtų lengviau atskiriems sektoriams rasti bendrų sprendimų. Taip ir žiūriu į šią situaciją.
– Užsiminėte apie edukaciją. Yra šalių, kurios didžiuojasi, kad būsimi architektūros vartotojai ugdomi nuo pat mokyklos. Mūsų abiturientai geriausiu atveju gali atskirti dorėninę koloną nuo jonėninės. Kokia Jūsų nuomonė švietimo organizavimo klausimu?
– Erdvinis augančios kartos mąstymas išties yra bėda. Braižybos mokykloje neliko, o juk tai universali, informaciją perteikianti kalba – tas pats, kas matematika ar gimtoji kalba. Bet šiandien vaikai tokios kalbos nebeperskaito. O dailė yra viena iš dviejų diletantiškiausių pamokų mokykloje, nors tai yra tikslus mokslas, nukreiptas į žmogaus jausmus. Ir žmogus mokydamasis to turi pasiekti tam tikrų rezultatų. Tai irgi mentaliteto dalykas. Džiugu, kad daug tėvų siunčia vaikus į papildomas mokyklas, nes tai suvokia.
Architektai gali stengtis su mokiniais bendrauti, nueiti į mokyklą, surengti parodėlę, suvalgyti drauge sausainių, pasikviesti mokinių į savo biurus. Mes taip ir darome, aš į akademiją ir iš darželių vaikų pasikviečiu, bet tai – kaip tos vyšnios: pavienės akcijos, reiškiniai, kurie po vieną naudos neatneša. Tai turi būti sujungta į tam tikrą sistemą, o kad tai būtų padaryta, turime susitarti, jog mums to reikia.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra graži tradicija turėti kelių krypčių aukštąsias mokyklas, siūlančias architektūros programas: skirtingų mokyklų buvimas suteikia spalvų. Trijų aukštųjų mokyklų parengtos programos modifikuotos Briuselyje, jos atitinka Europos Sąjungos (ES) reikalavimus architektams rengti. Negerai, kad yra tokių programų kaip inžinerinės architektūros, kurių kūrėjai deklaruoja, kad rengia architektus, bet iš tiesų negali suteikti jiems architekto diplomo, nes programos neatitinka ES architektų rengimo reikalavimų.
Yra ir kita problema: specialistų rengiama per daug ir per greitai, paruošimo kokybė yra vidutiniška, ir tik nuo paties studento priklauso, ar jis pasieks aukštesnį lygį. Visa to priežastis yra tai, kad mūsų aukštojo mokslo finansavimo sistema yra orientuota ne į kokybę, o į kiekybę. Demografinė duobė gali tą problemą išspręsti: studentų jau labai sumažėjo ir dar mažės perpus. Realybė bus tokia, kad turėtų bankrutuoti visa eilė programų. Aukštosios mokyklos puolusios į paniką. Mūsų sistema – bloga ir bando išsilaikyti bet kokiu būdu. O pagrindinis jos būdas – kokybės mažinimas ir kiekybės išlaikymas.
Mano požiūriu, architektų turėtų būti parengiama perpus mažiau nei dabar, jų turėtume ruošti po 7 ar 10, o finansavimas (taip pat profesūros atlyginimai) turėtų būti dukart ar triskart didesnis. Padidinti finansavimą įmanoma tik kartu darant gerus darbus, konsoliduojant patirtį ir lėšas. LAS su aukštosiomis mokyklomis galėtų daryti tyrimus, gautų jiems papildomą finansavimą. O sumažinus žmonių būtų ir kokybė geresnė, ir atlyginimai didesni.
– Jūsų gyvenimo aprašyme – daugybė šiuo metu atliekamų veiklų. Kaip jas suderinsite?
– Tai antras populiarus klausimas. Jūs matote daug mano skirtingų veiklų, o man ji viena. Vis dėlto LAS tikrai neketinu visko atlikti pats. Matau misiją suburti, sustyguoti sistemas ir atlikti monitoringą, kontrolę. Nesu tas vadovas, kuris neleidžia kitiems nieko daryti. Man patinka net kai žmonės ką nors padaro taip, kaip jiems tai atrodo geriausia.
Beje, mažiausiai šiandien veikiu UAB „Numas“ – ten esu vienas akcininkų, bet kūrybinėje veikloje nebedalyvauju. Tiesa, esu unikalių objektų mėgėjas, tad jei toks atsirastų, tikrai įsitraukčiau.
Yra dar viena nepaminėta mano veikla: jau beveik ketverius metus bendradarbiauju su Socialinių reikalų ministerija – kuriame metodiką, nukreiptą į universalaus dizaino idėją. Tai mąstymo apie aplinką pakeitimas, kai remiantis silpnąja grandimi – turinčiaisiais orientavimosi ir judėjimo sunkumų – projektuojama visiems. Siekiame, kad nė vienas projektas negautų europinio finansavimo, jei nėra deklaruota, kad bus laikomasi universalaus dizaino principo.
– Pristatant Jus kaip kandidatą ir vėliau – kaip naująjį LAS vadovą, buvo pabrėžiama, kad esate projektuojantis architektas. Ar dalyvavimas kūrybinėje veikloje turi būti svarbus renkant į administratoriaus postą ateinantį žmogų? Juk tikėtina, kad tą veiklą jam teks aukoti?
– Galiu atsakyti labai paprastai. Niekada neapsimoka aukoti kūrybos. Sutikau dirbti šiame poste, nes kolegos parodė pasitikėjimą. Pasitelksiu vadybos patirtį ir kūrybą siekdamas užsibrėžto tikslo.
Dosjė
Marius Pranas Šaliamoras gimė 1962 m. birželio 8 d. Vilniuje. Baigė 22-ąją vidurinę mokyklą, J. Vienožinskio dailės mokyklą, Vilniaus dailės akademijos (VDA) architektūros specialybę.
Darbovietės
1985–1986 m. – Mažeikių r. Vykdomojo komiteto architektų grupė.
1987–1989 m. – Vilniaus paminklų restauravimo institutas.
1989–1998 m. – VDA Architektūros katedros lektorius.
1998–2007 m. – VDA Architektūros katedros docentas.
Nuo 2007 m. – VDA Architektūros katedros profesorius.
Nuo 2008 m. – VDA Architektūros katedros vedėjas.
2007–2008 m. – Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas.
Nuo 1991 m. – UAB „Numas“ architektas, projektų vadovas.
Nuo 1992 m. – Lietuvos architektų sąjungos narys.
Nuo 2005 m. – meno kūrėjas.
Nuo 2007 m. – Lietuvos architektų rūmų narys.
Reikšmingiausi kūriniai
1989 m. – Ignalinos bažnyčios konkursas, II vieta (su arch. Audriumi Ambrasu).
1991 m. – Elektrėnų bažnyčios konkursas, II vieta (su arch. A. Ambrasu, Gintaru Klimavičiumi, konsultantu dail. Vytautu Kazimieru Jonynu).
1992–1994 m. – Naujoji Apaštalų bažnyčia Vilniuje (su arch. Vytautu Nasvyčiu).
1993 m. – Memorialo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę konkursas, III vieta (su arch. Anna Reviakina, dail. Giteniu Umbrasu).
1993 m. – Memorialo Lietuvos laisvės gynėjams konkursas, I vieta (su skulpt. Stanislovu Kuzma).
1994–1995 m. – Lietuvos Laisvės aukų memorialas Antakalnio kapinėse Vilniuje (su arch. Jūru Balkevičiumi, skulpt. S. Kuzma).
1994 m. – Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo koncepcijos konkursas, I–II vieta (su arch. V. Nasvyčiu, Rimu Valecku, J. Balkevičiumi, konstr. Viktoru Ražaičiu, ist. Albinu Kuncevičiumi).
1995 m. – Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo koncepcijos konkursas, III vieta (su arch. J. Balkevičiumi).
1996–1998 m. – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija Kalvarijų g. (su arch. J. Balkevičiumi, V. Ražaičiu). 1996–2011 m. – Žemutinės pilies Valdovų rūmų, rūmų interjerų, parko projektavimas (su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu autoriniu kolektyvu).
1995 m. – Vilniaus metropolinės kunigų seminarijos konkursas, I vieta.
1998 m. – Lukiškių aikštės Vilniuje laikino sutvarkymo konkursas, II vieta (su arch. J. Balkevičiumi).
1999–2003 m. – VDA 5 korpuso rekonstrukcija Maironio g. 6 (su arch. J. Balkevičiumi, V. Ražaičiu).
2000 m. – bažnyčia ir parapijos namai Pilaitės r. Vilniuje (su arch. Artūru Burba, J. Balkevičiumi, konstr. V. Ražaičiu).
2002–2005 m. – Palaikų perlaidojimo koplyčia-kolumbariumas Sporto g. Vilniuje (su arch. Vytautu Čekanausku, Algirdu Umbrasu, Lina Masliukiene, konstr.
V. Ražaičiu, skulpt. G. Karaliumi, dail. G. Umbrasu).
2005–2010 m. – Tuskulėnų rimties parkas (su arch. J. Balkevičiumi).
2005–2007 m. – bažnyčia ir parapijos namai Pabradėje (su arch. J. Balkevičiumi, A. Burba).
2003–2009 m. – VDA mokomojo korpuso Maironio g. 3 Vilniuje konkursas, I vieta, ir rekonstrukcija (su arch.
J. Balkevičiumi, A. Burba).
2007–2010 m. – paminklas tremtiniams „Angelas“ Karveliškių kapinėse (su arch. G. Umbrasu).
2009–2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės ir Banionių šeimos kapai Vilniaus Antakalnio kapinėse (su skulpt.
S. Kuzma).
Lietuvos architektų sąjungos suvažiavime išrinktas ne tik naujas pirmininkas, bet ir nauja taryba.
Jos nariai:
Gintautas Blažiūnas
Vytautas Biekša
Gintaras Balčytis
Andrius Bakšys
Rūta Leitanaitė
Gintaras Čaikauskas
Donaldas Trainauskas
Giedrė Ratkutė-Skačkauskienė
