Pirmąją žiemą gyvenimą paliko apie 1 tūkst. tautiečių, likę visomis jėgomis kibo į gyvenimą ir už daugiau nei 3 tūkst. km nuo Lietuvos susikūrė namus ir bendruomenę, kurios iki šiol negali pamiršti vietiniai gyventojai.
Šią vasarą projekto „Misija Sibiras 2016“ dalyviai išvyko į vieną išskirtiniausių misijų tvarkyti tremtinių kapų Sibire. Šešiolikos jaunuolių komanda iškeliavo į tolimąją Igarką, kurioje nyksta didžiausios lietuvių tremtinių kapinės Sibire.
Po alinančios ir varginančios savaitės darbo lietuvių kapinėse, atstačius pūvančius kryžius, pastačius naujus 9 kryžius, „Misija Sibiras“ dalyviai apsilankė senojoje Igarkos dalyje, kur buvo įsikūręs lietuvių kaimelis.
Ištremti į Igarką lietuviai iš pradžių buvo apgyvendinti barakuose, kur viename kambaryje turėjo glaustis ir trys šeimos. Vėliau lietuviams buvo skirta žemės, kurie jie galėjo statytis sau namus.
Į beveik išnykusią senąją Igarkos dalį, kur kažkada liejosi lietuviški žodžiai, „Misija Sibiras“ dalyvius lydėjo Igarkos archyvo darbuotoja Svetlana Titova.
Lietuviško kaimelio link komanda pajuda nuo Igarkoje esančio Amžinojo įšalo muziejaus.
500 vietų kino salė
Žygiuojant negrįstu keliu S. Titova pasakoja, kaip kažkada Igarka, kaip Šiaurės miestas, klestėjo.
„1935 m. į miestą atvažiavo nusipelniusi Rusijos teatro aktorė Vera Boženaja. Ji čia įkūrė dramos teatrą. Gyventojai norėjo jos vardu pavadinti gatvę, bet ji buvo labai kukli ir atsisakė. Tuo metu buvo labai didelis dėmesys Arkčiai, todėl čia atvykdavo labai žinomi kultūrininkai“, - pasakojo igarkietė.
Toliau projekto komandai einant dulkėtu keliu S. Titova rodo ranka, kur pasukus būtų galima prieiti vietą, kur kažkada buvo suomių kaimelis, tačiau šįkart mūsų tikslas – lietuviškas kaimelis.
Keliaujant lietuviško kaimelio link „Misija Sibiras“ komanda prieina didžiulį apgriuvusį pastatą. S. Titova atvirauja, kad tai – buvusio pagrindinio Igarkos darbdavio medienos perdirbimo kombinato kultūros namai.
Pastato didumas simbolizuoja kažkada Igarkos miesto svarbą. Kol šiame Sibiro mieste veikė medienos perdirbimo kombinatas, čia gyveno daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Dabar likę vos apie 5 tūkst.
„Čia buvo 500 vietų kino salė, liaudies teatras ir veikė vaikų būreliai: choreografijos, dainavimo ir vaizduojamųjų menų“, - apie griūti baigianti pastatą kalbėjo S. Titova. Antrame pastato aukšte vykdavo šokiai. Moteris prisipažįsta, kad būtent šiuose kultūros namuose sutiko savo vyrą.
Praėjus kultūros namus „Misija Sibiras“ dalyviai toliau keliauja viena iš buvusių centrinių Igarkos gatvių.
„Šalia buvo didžiulė sporto salė“, - rodydama į aukštą žolę ir krūmelius kalba rusė.
Toliau einant lietuviško kaimelio link S. Titova stabteli prie vietos, kurioje stovėjo paštas, o šalia – viešbutis.
„Čia gyveno lakūnai, kurie skraidė į užpoliarę. Kodėl apie tai kalbu? Sovietmečiu buvo tokia populiari knyga „Du kapitonai“, kur berniukas svajojo atrasti dingusią ekspediciją, tai autorius visa tai rašė iš šito viešbučio“, - tikina igarkietė.
Žygiuojant buvusia Stalino gatve S. Titova kalba, kad po Stalino mirties gatvė buvo pervadinta į Taimyro gatvę.
„Čia buvo vaikų biblioteka ir gyvenamieji namai“, - toliau kalba vietinė gyventoja, „Misija Sibiras“ dalyviams keliaujant palei pieva ir krūmokšniais apaugusius laukus.
Pasitinka dideli šunys ir pelargonijų žiedai
Ekspedicijos dalyviai prieina posūkį, nuo kurio matyti iškilę namukai.
„Čia lietuvių kaimelis, - rodydama į medinius namukus pristato S. Titova. - Atvežti į Igarką lietuviai viename bute galėjo gyventi ir su dar dviem šeimomis. Po to jie gavo teritoriją ir ne tai, kad juos vertė statyti namukus, bet jie patys norėjo sau juos pasistatyti. Statyti buvo sunku: aplink tundra“.
Pasukus į Severnaja gatvę ekspedicijos komandą iškart sutinka dideli šunys. Kieme besisukantys du rusai nesutinka fotografuotis ir kalbėti.
Šioje gatvėje ir dar trijose, kur gyveno apie 5 tūkst. lietuvių, vienas prie kito glaudžiasi mediniai namukai. Kai kurie jau sugriuvę, kiti dar stovi, bet apleisti. Savininkus turinčių namų palanges puošia gėlės, daugiausia – pelargonijos. Matyti ir dirbami daržai, kuriose auga daržovės ir uogos. Prie namų matyti ir augantys raudonieji serbentai.
Kaip pasakojo S. Titova, likusiuosius namukus ir aplink juos esančią teritoriją vietiniai gyventojai naudoja kaip vasarnamius. Pasak jos, šie namai nėra jau ir tokie pigūs: vos du mėnesius vasaros dovanojančiame krašte lietuvių statytas namukas kainuoja apie 100 tūkst. rublių (apie 1400 eurų). Tai sudaro maždaug pusę vieno kambario buto Igarkoje kainos.
Pasiteiravus, kuo skyrėsi lietuvių namai nuo kitų Igarkoje statytų namų, S. Titova paminėjo, kad, pavyzdžiui, suomiai statydavosi namus, kuriuose gyvendavo kelios šeimos, o lietuviai mėgdavo statyti namą tik vienai šeimai.
„Prie lietuviško namo įprastai būdavo ir maža pirtis“, - toliau savo pasakojimą tęsia igarkietė.
„Misija Sibiras“ dalyviai prieina vieną apleistą namą. S. Titova sako, kad, jos žiniomis, čia gyveno paskutinis lietuvis. Dabar namas jau kuris laikas apleistas: langai išdaužyti, tačiau durys užrakintos spyna, lauke mėtosi daug daiktų.
Pro išdužusį langą matyti name palikti visi daiktai: batai, drabužiai, televizoriai, virtuvės reikmenys.
S. Titova skaičiuoja, kad lietuvių kaimelyje yra likę apie 14 namų. Daugiau visi nugriauti.
