Perpratęs britiškas verslo taisykles, neretas nusprendžia imtis ir savo verslo – įkuria kompaniją. Nors konkurentų šioje srityje knibždėte knibžda, lietuviai sukasi it voverės rate ir užsakymų trūkumu nesiskundžia.

Tarp britų lietuviai garsėja kaip nagingi ir kruopštūs meistrai bei atsakingi darbuotojai. Išmokę vienos ar kitos profesijos, emigrantai dažnai pradeda darbuotis privačiai. Vieni tiesiog susiburia draugėn ir vykdo užsakymus kaip laisvai samdomi darbuotojai. Kiti kuria savą verslą ir sykiu – naujas darbo vietas.

Dešimtmetį kompanijai „Central London Lofts“ vadovaujantis Renatas Steponaitis neslepia, kad konkurencija šalyje – milžiniška, plėtoti statybų verslą čia niekada nebuvo ir nėra lengva, tačiau sugebantieji dirbti visada turės klientų.

„Dirbdami greitai ir kokybiškai užsitarnavome gerą vardą. Beveik visi klientai rekomenduoja mus savo draugams ir kaimynams“, – sako palėpių įrengimu užsiimantis verslininkas.

Nors, Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, statybų sektorius šalyje po truputėlį mažėja, lietuviams tai, regis, nė motais. Truputį paieškojus internete nesunku rasti tautiečių, siūlančių atlikti visus reikalingus su būstu susijusius darbus – nuo sienų mūrijimo iki plytelių klojimo ir stogų dengimo.

Medžiagas siunčiasi ir iš Lietuvos

Tiesa, toli gražu ne visi šiuos darbus atlieka legaliai. Įsigiję individualios veiklos pažymėjimus, kai kurie savamoksliai nemoka mokesčių, kuriais apmokestinamos kompanijos, o pinigus už atliekamus darbus dažniausiai ima grynaisiais. Taip užsidirba ir daugiau nei dešimtmetį Londone gyvenantis Valdas.

„Statybose dirbau keletą metų, bet supratau, kad didžiąją dalį pinigų už mano atliktus darbus pasiima darbovietė. Pabandžiau pasiūlyti savo paslaugas privačiai ir per dieną uždirbau tiek, kiek kompanijoje gaudavau per savaitę. Dabar su keliais draugais atliekame įvairius darbus privatiems klientams ir pajamomis tikrai negalime skųstis“, – atvirauja statybininkas.

Valdo teigimu, tokiam verslui būtina turėti skirtingų specializacijų kolegų. Vienas su juo dirbantis draugas – licencijuotas elektros bei dujų specialistas, kitas – santechnikas. Pats Valdas, nors ir nebaigęs jokių mokslų, atlieka bene visus statybos ir apdailos darbus.

Pasak pašnekovo, savarankiškai dirbantys lietuviai su didesnėmis kliūtimis pradėjo susidurti tik visai neseniai, po plačiai nuskambėjusio daugiabučio gaisro Londone.

„Klientai dabar itin atidžiai stebi, ką darome, domisi, kokias medžiagas naudojame. Dažnai tenka keisti jas, nes, pavyzdžiui, žmogus internete paskaitė, kad jos pavojingos, – dėsto Valdas. – Tai labai trukdo greitai atlikti darbus, o ir išaugina kainas. Bet žmonėms nesvarbu – jie nori saugumo.“

Lietuvių kompanijų savininkai itin dažnai vienokias ar kitokias medžiagas siunčiasi iš Lietuvos, mat ten dažnai jos pigesnės.

R. Steponaitis teigė iš Lietuvos importuojantis plastikinius langus. O savarankiškai dirbantis Valdas sako kartą per kelis mėnesius važiuojantis į tėvynę mikroautobusu ir atsivežantis pačių įvairiausių medžiagų būsimiems darbams.

Abu verslininkai neslėpė, kad pastaruoju metu, ypač vasarą, vos spėja suktis.

„Šiuo metu šalyje tikras statybų bumas, darbo labai daug, – patikina R. Steponaitis. – Atsiranda ir naujų kompanijų, tačiau dauguma jų ilgai neišlieka, nežinau kodėl.“

Medžiagas iš Lietuvos siunčiasi ir statybos darbų kompanijai „Roofs & Construction“ vadovaujantis Deivis. Vyro aiškinimu, perkant didmenine kaina tėvynėje daugybė dalykų gerokai pigesni.

„Iš Lietuvos importuojame didelę dalį medžiagų, pradedant laidais ir baigiant medžio dirbiniais. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai daug žmonių užsiima unikalių baldų ar konstrukcijų gamyba, tad siūlome klientams lietuvišką, išskirtinę produkciją, vienetinius gaminius. Ir jiems, ir mums ji kainuoja mažiau nei britiška“, – pasakojo vyras, vadovaujantis stogų dengimo, patalpų renovavimo bei įrengimo kompanijai.

Lietuvius laiko geriausiais

Nors Jungtinės Karalystės lietuviai turi statybininkų vardą, tautiečiai verslininkai skundžiasi, kad darbo jėgos jiems trūksta. Kaip pasakojo R. Steponaitis, dažniausiai tenka samdyti naujokus ir patiems juos mokyti.

„Turbūt didžiausias sunkumas statybos sektoriaus kompanijoms JK – darbo jėgos trūkumas. Ilgai užtrunkame, kol paruošiame gerą meistrą. Čia atvažiuoja įvairių žmonių, su įvairiomis kvalifikacijomis ir jie niekuo nenusileidžia kitataučiams. Tačiau daugelyje sričių lietuviai pranoksta kitataučius“, – pabrėžė su tautiečiais dirbantis verslininkas.

Jam pritarė ir Valdas, sakantis, kad yra tekę darbuotis su kitų tautybių statybininkais, tačiau gero įspūdžio jie nepalikę. Pašnekovo manymu, darbo etika ir požiūris į darbą atkeliauja kartu su darbuotoju. Jeigu jo aplinkoje įprasta laikytis griežtų darbo valandų ir atlikti tik tai, kas liepiama, nė trupučio daugiau, jis taip ir darys bei trukdys dirbti kitokį požiūri turinčiam žmogui.

„Kol dirbau kompanijoje, turėjau porininką ilgus metus dirbantį, patirties turintį britą. Būdavo, darbą baigiame 6 valandą, tai jau prieš pusvalandį jis susirinkdavo įrankius. Dirbdamas niekur neskubėdavo, slankiodavo, o jei nespėdavome laiku, abu kentėdavom, nes buvom porininkai. Net nebekalbu apie savaitgalius ar šventines dienas – nė sykio nedirbo. Ir jam vienodai, kad kompanija vėluoja atiduoti objektą, kad reikia padirbėti greičiau ir ilgiau.

Todėl ir dabar dirbu tik su lietuviais, nes mes vienodai suprantame darbą, pareigą, atsakomybę klientui“, – atviravo Valdas, su siaubu prisimenantis ir dar vieną atvejį, kai pats buvo pakvietęs į savo kompaniją dirbti italą.

„Geras meistras, bet ištisai vėluodavo, neateidavo į darbą, dirbdamas rėkaudavo. Sykį mosuodamasis netyčia iššovė vinį iš elektrinio įrankio, o tas smigo kolegai į koją. Negalėjome juo pasitikėti.“

Nors darbas statybose – sunkus ir varginantis, emigrantai jį renkasi noriai.

Norint gerai uždirbti būtina investuoti

Statybų sektoriaus darbuotojų atlyginimai kasmet patenka į geriausiai atlyginamų darbų šalyje šimtuką. Šiemet 23-ioje vietoje atsidūrė statybų sektoriaus produkcijos vadybininkai bei direktoriai, jų vidutinė metinė alga – 49 372 svarai sterlingų. Elektros inžinieriai, skelbiama, uždirba apie 46 303 svarus sterlingų per metus, vamzdžių montuotojai – 37 295 svarus sterlingų per metus.

Kaip sako savo kompanijoms vadovaujantys lietuviai, atlygis priklauso nuo kelių aplinkybių.

„Statybininkai, priklausomai nuo patirties ir sugebėjimų, uždirba pakankamai daug. Pavyzdžiui, stalius mūsų kompanijoje per dieną gali uždirbti 200–400 svarų sterlingų“, – neslepia R. Steponaitis.

Dideli atlyginimai yra viena iš priežasčių, kodėl tiek daug lietuvių emigracijoje renkasi dirbti būtent šiame sektoriuje. Tiesa, norint gauti kuo didesnę algą būtina ir investuoti. Pirmiausia, kiekvienam darbui statybvietėje reikalaujama gauti CSCS kortelę (Statybinių įgūdžių sertifikatą). Jos palaukti tenka iki kelių savaičių ir dar susimokėti apie 60 svarų sterlingų. Tačiau tik šį dokumentą turintis darbuotojas gali pretenduoti į žemiausio lygio darbą – dažniausiai įsidarbinti pagalbiniu darbininku ar atlikti specialaus išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Alga šios pozicijos darbuotojams nėra itin didelė, kartais mokamas net minimumas.

Norinčių uždirbti daugiau darbdaviai reikalauja specializacijos įrodymo – NVQ (Nacionalinio profesinės kvalifikacijos patvirtinimo), kurių yra trys lygiai. Sulig kiekvienu aukštesniu lygiu kyla ir alga.

Norint gauti NVQ nebepakanka vien išlaikyti egzaminą – būtina lankyti kursus, kurį laiką mokytis. Taip pat minėti kursai statybų sektoriaus darbuotojams gana brangūs: priklausomai nuo turimos kvalifikacijos, atsieina keletą tūkstančių bei mažiausiai mėnesį neapmokėtų darbo dienų, jeigu asmuo yra laisvai samdomas darbuotojas.

„Brexit“ gali pakenkti

Pastaraisiais metais vis daugiau tarptautinių kompanijų traukiasi iš JK rinkos dėl smunkančio valiutos kurso bei nesaugumo dėl būsimo „Brexit“. Statybų sektoriui tai, regis, negresia, mat trūkstant privačių namų ir socialinių būstų bei augant gyventojų skaičiui verslininkai tikina turintys daugiau darbo nei kada nors anksčiau.

Kalbinti lietuviai taip pat kol kas jokių bėdų dėl susiklosčiusios politinės situacijos neįžvelgia. Negalėdami nuspėti to, kas bus po išstojimo iš Europos Sąjungos, jie koncentruojasi į darbą šiuo metu, kol viskas tebėra beveik nepakitę.

Tiesa, šiokių tokių rūpesčių, pasak pašnekovų, kilti tikrai gali.

„Kol kas nejaučiame jokių pokyčių, tačiau po „Brexit“, manau, bus sunkiau. Turbūt darbo jėgos trūks dar labiau nei dabar“, – svarsto R. Steponaitis.

O kiti verslininkai labiau jaudinasi dėl likimo bendrojoje ES rinkoje, mat sąlygos importuoti medžiagas iš Lietuvos jiems gali keistis.

„Nenoriu prognozuoti ar spėlioti – net patys politikai nesutaria, kaip bus dėl importo ir eksporto nuo 2019-ųjų, – tačiau labai tikėtina, kad sąlygos pasikeis, – mano Valdas. – Mes atsivežame palyginti nedaug priemonių, tačiau jei, tarkime, šį procesą mums papildomai apmokestintų ar nebebūtų galima taip paprastai pervežti medžiagų, kažin ar būtų verta tai tęsti. Darbo nemestume, bet turėtume ieškoti kitų alternatyvų.“

Tuo tarpu Deivis labiausiai nerimauja dėl tiekėjų iš Lietuvos požiūrio į JK verslininkus.

„Perkame iš didmenininkų, tad jeigu prasidės įvairūs apmokestinimai ir kainų kėlimai, didesni muitai, tiekėjai gali nebenorėti mums tiekti produkcijos, – neatmeta galimybės. – Šiuo metu mūsų užsakymo siuntimo išlaidas apmoka tiekėjai, nes jie gabena į JK gaminiusir kitoms kompanijoms, patys savo transportu atveža. Bijau, kad ateityje jiems gali nebeapsimokėti tai daryti, tad ir tiekimą gali nutraukti.“

Daugiau naujienų saviems Jungtinėje Karalystėje - tiesa.com.