Juozas VAŠKEVIČIUS Lietuvos architektų rūmų pirmininkas
Išgirdęs klausimą, kiek architektų reikia Lietuvai, paklausiu: o kiek Lietuvoje yra architektų? Dažnai strateginiuose dokumentuose, analizėse ar įvairių sektorių plėtros gairėse minima, kad mūsų architektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, neviršija kitų Europos šalių rodiklio, aukštųjų mokyklų parengiamų specialistų skaičius atitinka vidurkį, o nedarbas tarp architektų yra didžiausias Europos Sąjungoje (ES).
Susidaro įspūdis, kad tai yra mūsų įprastas politikavimas, neparemtas tikslia statistika ar bent kiek objektyviais tyrimais. Tai panašu į realijos interpretavimą sau naudinga linkme. Diskutuojant apie tokias problemas derėtų vadovautis realiais skaičiais ir vienodais terminais bei jų samprata. Nėra tekę matyti aiškios statistikos ar analizės, nurodančios architektų skaičiaus Lietuvoje dinamiką ar jų veiklos evoliucijos specifikos pokyčius. Apgailestauju, kad akademinėje architektūros tiriamojoje srityje tam neskiriama jokio dėmesio, o prioritetai teikiami darbams menotyros srityje.
Pagrindinė viešai skelbiama informacija apie architektų veiklos statistiką pateikiama organizacijos „ACE-CAE Architect‘s Council of Europe“ duomenų bazėje ir informaciniuose biuleteniuose. Pavyzdžiui, 2014 metų duomenimis, Anglijoje vidutinis architektų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų – 0,53, o vidutinis praktikuojančių architektų skaičius 1000 gyventojų – 0,11; Olandijoje šie skaičiai – 0,65 ir 0,22; Latvijoje – 0,45 ir 0,12; Estijoje – 0,61 ir 0,19; Lietuvoje – 0,47 ir 0,13 (čia 2012 metų duomenys). Tai lyg ir rodytų, kad stipriai nesiskiriame nuo kitų Europos šalių. Tačiau šie skaičiai kelia abejonių: 2012 metais Lietuvoje buvo 1916 atestuotų architektų, 2014 metais – 2017, o šiuo metu atestuoti yra 2027 architektai. Iš jų 1697 atestatai yra galiojantys. Kadangi architektūrine praktika užsiima ne vien atestuoti architektai, galima spėti, kad statistiniai duomenys, iliustruojantys Lietuvos situaciją – apie penkis kartus sumažinti. Tad galima teigti, kad mūsų šalis gerokai lenkia ES vidutinius rodiklius šioje srityje (apie 1,45 praktikuojančio architekto 1000 gyventojų).
Šiuo metu Lietuvoje aukštosios mokyklos kasmet parengia apie 155 architektūros magistrus ir bakalaurus (iš jų Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakultetas – 70–80; Vilniaus dailės akademijos Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos fakultetai – apie 40; Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštovaizdžio katedra – apie 35 absolventus). Galima teigti, kad vien per pastaruosius dešimt metų buvo parengta daugiau kaip 1500 absolventų, turinčių architekto išsilavinimą. Galima spėti, kad ir šioje srityje mes ryškiai lenkiame kitas Europos valstybes.
Padėtis iš esmės pablogėjo, kai mūsų aukštosios mokyklos į specialistų rengimą pradėjo žiūrėti kaip į atskirą verslo rūšį, pelningą veiklą, o ne vykdyti šviečiamąją ir mokslo tiriamąją misiją. Tai lėmė nei valstybės, nei verslo reikmėmis nepagrįsto architektūros specialybės absolventų rengimo bangą. Rengiamas didelis skaičius architektūros bakalaurų ir magistrų, tikintis, kad toliau rinkoje išliks geriausi. Praktika parodė, kad tai klaidingas kelias – jis iškreipė rinką ir suformavo naujus architekto profesijos vertinimo kriterijus, orientuotus į komerciją, o ne profesinę kokybę.
Kuo didesnį finansavimą siekiančios gauti aukštosios mokyklos pradėjo naudotis bet kokiomis priemonėmis, neatsižvelgdamos į padarinius. Pavyzdžiui, VGTU Statybos fakultete įkurta Inžinerinės architektūros katedra vėliau pervadinta į Architektūros inžinerijos katedrą. Oficialiai skelbiama, kad ji rengia inžinierius architektus, įgyjančius įgūdžių statinio projekto architektūros ir statinio projekto konstrukcijų daliai rengti. Pagal teisės aktus ir statybų sektoriaus sanklodą architekto ir inžinieriaus profesijos yra visiškai skirtingos. Viena jų netgi priskiriama reglamentuojamų profesijų grupei.
Norint išdėstyti profesijai keliamus reikalavimus vargiai užtenka ketverių metų nuolatinių studijų. Sunkiai suprantama, kaip galima parengti dviejų skirtingų profesijų specialistą per vieną studijų ciklą. Tad visiškai neaišku, kokius specialistus rengia aukštoji mokykla perpildytai rinkai ir kam valstybiniu požiūriu to reikia. Neaišku, kam leidžiamos valstybės lėšos rengti tokiems specialistams, kurie po studijų reglamentuojamame statybų sektoriuje negali įgyti teisės dirbti projektų ar projektų dalies vadovais.
Apmaudžiausia, kad geriausių ketinimų ir vilčių turintis į aukštąją mokyklą atėjęs jaunimas yra klaidinamas ir skaudžiai nuviliamas. Skaudu, kai naujai iškeptam specialistui tenka pranešti, kad baigtos studijos neatitinka reikalavimų ir jis neturi žadėtų įgūdžių, kvalifikacijos bei teisių. Sudėtinga paaiškinti, kas jam turėtų kompensuoti studijoms išleistas lėšas ir sugaištą laiką.
Bet kokiai kitai įmonei ar organizacijai už klaidingos informacijos teikimą valstybės priežiūros institucijos taikytų sankcijas, tačiau aukštosioms mokykloms tai negalioja. Stebėtina, kaip nuvilti studentai dar nesikreipė į teismus dėl savo teisių pažeidimo. Dar liūdniau, kad apie tokius reiškinius puikiai žino akademinės bendruomenės elitas: dėstytojai, profesoriai, mokslininkai, katedrų vedėjai, tačiau nesiima jokių veiksmų. Panašu, kad aukštųjų mokyklų prestižą ir gerą vardą užgožia komercinė nauda.
Pastaruoju metu norinčiųjų studijuoti architektūrą skaičius smarkiai mažėja. Pasikeitė požiūris į architekto profesiją, o perpildyta darbo rinka padarė ją nepatrauklią. Modelis per kiekybę siekti kokybės atgyveno, ir, matyt, šioje srityje ateina permainų laikas. Siūlymai ženkliai sumažinti valstybės finansuojamų vietų skaičių architektūros studijose vargu ar iš esmės pagerins rengiamų architektų kokybę. Sutinku dėl pavojaus, kad studijuoti architektūrą mažiau galimybių turės gabūs jaunuoliai. Gali nutikti taip, kad aukštosios mokyklos ir toliau rengs maksimalų sau naudingą architektų skaičių, o tarp studentų bus mažiau gabių bei motyvuotų žmonių. Tad bandymas problemą spręsti pasitelkus vien valstybės finansavimą norimų rezultatų neduos.
Problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai. Manyčiau, didelė klaida buvo atsisakyti architektūros krypčių grupės aukštųjų mokyklų studijų sąraše. Sunkiai suvokiama, kaip nuolat akcentuojant, kad architektūra yra svarbiausias ir ilgiausiai išliekantis žmogaus kultūrinės veiklos rezultatas, akademinė architektūros bendruomenė atsisako tokių studijų atskiros krypčių grupės kūrimo ir pripažįsta, kad architektūros studijos to nevertos. Tai nepadės išspręsti šiandienos sunkumų architektų rengimo srityje, o ateityje sukurs dar daugiau sudėtingai išsprendžiamų problemų.
Svarbu ir tai, kokios akredituotos mokymo programos pasitelkiamos architektūros studijoms. Šiuo metu penki fakultetai rengia architektus bene pagal tris akredituotas studijų programas. Jos beveik neatnaujinamos ir kartais neatitinka šiandienos reikalavimų. Pripažįstant, kad architektūros studijos turi apimti labai plataus spektro žinias ir įgūdžius, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas programų turiniui ir kokybei, jų akreditacijai bei tvirtinimui.
Modelis, kai fakultetai parengia ir akredituoja atskiras studijų programas, kurios atitinka pagrindinius bendrus reikalavimus architektams rengti ir aiškiai išskiria papildomą programos specializaciją, yra perspektyvus ir gali pagerinti profesinį specialistų pasirengimą. Mano požiūriu, situaciją galėtų pagerinti valstybės finansuojamų vietų skaičiaus reguliavimas ir architektų rengimas pagal naujas studijų programas.
Algirdas ŽEBRAUSKAS, Aplinkos ministro patarėjas
Šiuo klausimu žmonės visada turi skirtingų nuomonių, grįstų neatremiamais argumentais. Viena vertus, puiku, kad kuo daugiau jaunų žmonių siekia visuomenėje prestižine laikomos architekto profesijos. Ir, atrodo, tai pasiekia. Kita vertus, matome akivaizdžiai ryškėjantį pataikavimą užsakovui architektūrinės kokybės sąskaita, vis aktyvesnį neretai profesinės etikos normas peržengiantį kolegų stumdymąsi pečiais dėl užsakymo, kai vis dažniau laimi ne idėja, originalus architektūrinis sprendimas, o gebėjimas apeiti įstatymus siekiant iki galo įsiteikti užsakovo tikslams ir estetiniam išprusimui. Akivaizdžiai dominuojanti tendencija projektuoti greitai, daug ir pigiai, artėjant prie įtikimo ribos, nepaliekant laiko ir finansinių galimybių kokybės paieškai, verčia rimtai susimąstyti, ar tikrai daugiau yra geriau.
Žvilgtelėkime į Estijos, kurioje per metus parengiama apie 30 architektų (Estijos dailės akademija, Talino technologijos universitetas), kūrybinius pasiekimus, architekto profesijos prestižo augimą, kryptingai stiprėjančią ir tikslingai ugdomą šios šalies architektūros mokyklą. Būtent stipri mokykla yra reikšmingas veiksnys, ne tik identifikuojantis vietos tapatumą reprezentuojant valstybę, bet ir skatinantis architektūros eksportą. Tvirta architektūros mokykla yra ir neabejotina ateities, arba BIM – skaitmeninės, statybos stiprybė.
Nors atskirų mūsų architektų pasiekimai puikūs, galima konstatuoti, kad keturiose Lietuvos aukštosiose mokyklose kasmet parengdami daugiau kaip 200 architektų ne tik akivaizdžiai mažiname su kokybe susijusius siekius, neugdome atpažįstamos, tapatumą liudijančios architektūros, bet ir neracionaliai naudojame valstybės lėšas, demonstruodami, kad valstybei nerūpi architektūros, kaip svarbaus jos įvaizdžio, formantas, kryptingo ugdymo uždavinys, kad architektūros studijos, tiksliau, studijų krepšeliai, tapo ne studijų kokybės, bet aukštųjų mokyklų išgyvenimo objektu.
Architektūros cechas, tiksliau, jo neabejingieji, deklaruoja (Laisvųjų architektų deklaracija), kad dabartinė architektūros tendencija netoleruotina. Problemų matymas ir nedeklaratyvus siekis jas išspręsti yra vienintelis kelias, kuriuo eidami galime tikėtis laukiamų pasikeitimų. Architektūros įstatymas, architektų savivaldos sukūrimas, architektūros, kaip svarbaus valstybės įvaizdžio ir tapatybės formanto, reikšmės įvardijimas tarp valstybės tikslų, kokybės faktoriaus įteisinimas viešuosiuose pirkimuose, architektų rengimo proceso – ne vien mechaninio krepšelių sumažinimo – reforma, orientuota į esminius kokybinius studijų siekius. Tai žingsniai, kuriuos reikia žengti šiandien.
Vaidotas DAPKEVIČIUS, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovas
Prieš pusmetį vykusios Venecijos architektūros bienalės metu Italijos paviljone buvo pateikiama informacija apie architektams tenkančią rinkos dalį ir jų skaičių įvairiose Europos šalyse. Ši statistika skelbia, kad situacija Lietuvoje nėra tokia dramatiška, kaip ją neretai bandoma pristatyti viešai. Architektų skaičiumi atsiliekame nuo gana stiprių architektūros sferoje šalių: Vokietijos, Danijos, Šveicarijos, Nyderlandų ar JAV, rinkos dalimi – nuo Vokietijos, Danijos, Ispanijos ir kitų valstybių. Klausimas, kiek reikia architektų Lietuvai, yra retorinis, jį formuluočiau kiek kitaip: kaip panaudojame mūsų šalyje išugdomus architektus?
Čia jau tenka kalbėti apie bendrą sisteminę architektūros ir urbanistinio planavimo politiką. O ji, švelniai tariant, neveikia. Supratimo apie architektūros potencialą visuomenėje labai trūksta. Mano manymu, galimybės, ypač jaunosios „Erasmus“ kartos, yra nemažos.
Architektūra yra viena iš nedaugelio vadinamųjų reglamentuotų profesijų. O tai sudaro sąlygas jos atstovams kurti savo profesinę savivaldą. Tai turėtų padaryti Lietuvos architektų rūmai. Profesinė savivalda (kitos – Advokatų taryba, Notarų, Odontologų rūmai), kuriai be išimties priklauso visi turintys teisę šia veikla užsiimti konkrečios profesijos atstovai, ir turi kontroliuoti studijas, išleidžiamų specialistų skaičių bei kitus su profesine praktika susijusius klausimus.
Tada galėsime kalbėti apie savo pačių atsakomybę vieniems prieš kitus – architektų ir likusios visuomenės dalies. Jei toks klausimų sprendimas bus nuleidžiamas iš viršaus, priimamas dažnai tik politinį pasitikėjimą turinčių asmenų, susivokimo, kur esame ir ko siekiame, nebus. Architektūra ir toliau bus tik statybų verslo priedas.
Liutauras NEKROŠIUS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas
Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų nustatęs, kiek Lietuvos rinkoje šiuo metu realiai veikia architektų, kiek jų yra įgiję išsilavinimą užsienyje ir (arba) yra užsieniečiai. Taip pat fragmentiškai žinoma apie pas mus įgijusių išsilavinimą architektų veiklą užsienyje. Todėl atsakyti, kiek šios srities specialistų reikia Lietuvai, šiandien yra neįmanoma. Vis dėlto gyvename atviroje rinkoje – galime nerengti architektų ir jų nepritrūksime, jų atvyks iš užsienio.
Įtampą architektūros rinkoje, mano supratimu, kelia ne absolventų skaičius. Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvoje teisinė aplinka susiklostė taip, kad šiandien architekto praktika užsiima paties įvairiausio išsilavinimo ir kompetencijos žmonės. Taip pat reikia kalbėti apie tai, kad Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kuriose architektūros bakalauro išsilavinimas yra laikomas pakankamomis studijomis.
Daug tyrimų rodo, kad pagal architektų skaičių atsiliekame nuo Vokietijos, Nyderlandų, Skandinavijos šalių. Tačiau šių valstybių architektai veikia globaliose rinkose, o mokyklose čia studijuoja daug užsienio piliečių. Lietuvoje architektūros studijos galimos Vilniaus Gedimino technikos universitete, Kauno technologijos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Ši nuo seno architektus rengia Vilniuje ir Kaune, o nuo 2013 metų siūlo studijas ir Klaipėdoje.
Tad iš viso šalyje turime 5 architektūros mokyklas. Kiek jų gali konkuruoti tarptautinėje architektūros mokyklų rinkoje? Man asmeniškai nerimą kelia ne tiek nacionalinės architektūros rinkos mažumas, kiek tai, kad šalies architektai sunkiai plečia savo rinkas užsienyje. Galima guostis tuo, kad architektūros absolventai dažniau nei jų kolegos, baigę kitas studijas, užsienyje dirba pagal profesiją. Jie tai daro gana sėkmingai, ir galima viltis, kad per kelis dešimtmečius Lietuvos architektūros lokalumas išsispręs savaime.
Vis dėlto kyla klausimas, kodėl aplinkos, ūkio ar kultūros ministras tokių sričių kaip architektūra nekuruoja kaip, tarkime, Žemės ūkio ministerija pieno ar mėsos pramonę. Šių sričių pavyzdžiu matome, kad nei įstatymų keitimas, nei kiti iššūkiai netampa kliūtimi norint atverti užsienio rinkas. O architektūra nusipelno Vyriausybės dėmesio ne daugiau nei, tarkime, liaudies saviveikla. Minėtų šalių patirtis rodo, kad kryptinga valstybės politika, susijusi su architektūra, gali ilgainiui atverti rinkas ir kitoms susijusioms projektavimo bei pramonės sritims. Tad tai gali būti naudinga šalies ekonomikai ne mažiau nei pieno eksportas.
Kalbos apie finansavimo reguliavimą studijoms yra kiek pavėluotos. Valstybės finansavimas menų (ir architektūros) studijoms mažinamas jau nuo 2009 metų. Pavyzdžiui, 2015-aisiais menų studijų srityje nutarta finansuoti 381 vietą (2010 metais – 544, 2009 metais – 686). Kiek tiksliai valdžia numatė architektūros studijoms ir kaip skaičiavo šį poreikį, sunku atsakyti, nes nuolat keitėsi finansavimo skirstymo schemos. 2009-aisiais buvo skirta bendrai menams, 2010-aisiais bendras skaičius buvo suskirstytas į dvi grupes. Pastaraisiais metais menų studijų finansavimas sumažintas iki 381 vietos ir suskirstytas į keturias grupes: muzikos, meno studijų ir rašytinės kūrybos krypčių grupei – 90; teatro ir kino, šokio krypčių grupei – 50; dailės, fotografijos ir medijų krypčių grupei –102; dizaino ir architektūros krypčių grupei – 139. Tad mokyklų galimybės gauti valstybės finansavimą architektūros studijoms nuolat mažėja. Tačiau studentų – ne, nes daugėja studijuojančiųjų savo lėšomis.
Esu įsitikinęs, kad daug svarbesnis iššūkis šiandien yra architektams atverti pasaulio rinkas. Lietuvos architektūros mokyklos turi tapti konkurencingos tarptautiniu mastu. Vienodai svarbūs veiksniai yra politinė valia ir iniciatyva, profesinės bendruomenės sutelktas ir kryptingas veikimas. Vargu ar planinės ekonomikos principais grįsti valstybei reikiamų specialistų skaičiavimai padeda siekti šio tikslo.
Gintautas BLAŽIŪNAS, Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas
Tai plati diskusija, kurią būtų galima gvildenti įvairiais aspektais. Kad tam tikrų specialistų pas mus parengiama per daug ir rinka nesugeba jų sutalpinti – akivaizdu, ir tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės emigruoja svetur. Tačiau nemanau, kad dabar dėl to reikėtų pulti į kraštutinumus – uždarinėti aukštąsias mokyklas ar neberinkti studentų kursų.
Pirmiausia prisiminkime, kad aukštasis mokslas – tam tikra verslo rūšis. Jeigu yra norinčiųjų studijuoti kokią nors specialybę, žmonės už tai susimoka, o aukštosios mokyklos rengia vienokius ar kitokius specialistus. Ir čia nėra nieko bloga. Tokiu pat principu veikia ir kitos Vakarų pasaulio aukštosios mokyklos. Norite gauti išsilavinimą Oksfordo universitete – susimokate, ir niekas nesvarsto, ar Anglijoje atitinkamų specialistų yra pakankamai, ar jų stinga.
Kitas dalykas – valstybės finansuojamų vietų aukštosiose mokyklose skaičius. Dabar finansavimas architektams parengti yra gerokai sumenkęs, ir faktiškai didžioji dalis tų, kurie studijuoja architektūrą, už mokslus susimoka patys. Manyčiau, tokia strategija yra veiksminga. Žinoma, tai gali grėsti tuo, kad turtingesnės šalys nusivilios mūsų gabius studentus. Tačiau, pavyzdžiui, Liuksemburgas apskritai neturi nė vienos aukštosios mokyklos, tačiau dėl to tikrai negyvena prasčiau nei kitos valstybės.
Kalbant dar kitu aspektu – o ką apskritai reiškia universitetinis išsilavinimas? Jei siekiame, kad jį gautų kuo daugiau žmonių, nebūtinai visi privalo dirbti pagal įgytą specialybę. Naujasis Vilniaus universiteto rektorius neseniai įvardijo, kad universitete yra tik trys mokslo sritys, kurias pasirinkusieji gauna specialybę – medikai, ekonomistai ir teisininkai. Jie žino, ką konkrečiai turi daryti. O visi kiti iš mokymo įstaigos išeina su universiteto diplomu ir yra laisvi ieškoti darbo bet kur.
Tad gal dabar mūsų aukštųjų mokyklų pareiga turėtų būti apibrėžiama šiek tiek kitaip nei sovietmečiu, kai mokslus baigę specialistai tiesiog gaudavo paskyrimą ir kuo nors dirbdavo. Šiuo metu gavęs išsilavinimą žmogus įgyja ir platesnių pažiūrų, geba analizuoti, yra kitaip motyvuotas. Vertinant šiuo požiūriu, architektūra yra tokia sritis, kuri praplečia akiratį meninėje, meno istorijos, filosofijos plotmėse, išmoko analizuoti, vertinti, suprasti socialinius procesus ir pan.
Pavyzdžiui, Vakarų šalyse, JAV, Australijoje doktorantūros studijas baigę specialistai gauna tam tikro mokslo – filosofijos mokslų – daktaro laipsnį. Tai nereiškia, kad architektai tampa filosofais, šis laipsnis tiesiog nurodo dalyko išmanymo gilumą, erudiciją, gebėjimą mąstyti. Taigi gal kartais ir mes patys aukštąjį mokslą suvulgariname iki tam tikros specialybės įgijimo.
