Dizainerė Audronė Valentinavičienė, kūrusi buto interjerą, sako, kad jis nėra skirtas šeimai, auginančiai mažų vaikų.

„Smagu ir sveikintina, kad moteris gali sau leisti gyventi kaip nori, prie nieko nesitaikstyti ir susikurti artimus sielai namus“, − teigia dizainerė.

Dirbdama ji vadovaujasi taisykle, kad svarbiausia − užsakovo asmenybė: „Man nepatinka, kai dizaineriai užsakovui diktuoja savo taisykles. Noriu žmogaus būste perteikti jo savininko asmenybę, kad užsakovas čia jaustųsi gerai. Aš kuriu ir modernų, ir kitokių stilių interjerą, bet prieš tai turiu įsigilinti į užsakovo asmenybę.“

Tiesa, pirmą kartą išvydusi pusrūsyje esantį butą, dizainerė A. Valentinavičienė išsigando iššūkio, bet vėliau, pakerėta užsakovės jaunatviškos sielos ir ryžto, sutiko įgyvendinti jos svajones, ir abi moterys sutarė, kad geriausiai sename name tiks lengva klasika.

Butas buvo pakeistas iš esmės: griautos sienos, keistos kambarių funkcijos. Pavyzdžiui, virtuvė, buvusi bendrojoje svetainės zonoje, perkelta į prieškambario nišą. Dėl šio keitimo virtuvei teko maža erdvė be langų. Spręsdama šią problemą, dizainerė į pagalbą pasitelkė vaizduotę. Radusi nuotrauką galinei sienai, vizualiai praplečiančią virtuves zoną, A. Valentinavičienė atspausdino ją ant specialaus popieriaus ir pavertė fototapetu. Natūralaus medžio virtuvės baldai gaminti pagal specialų užsakymą. „Jie gaminti šiai vietai, dažyti, sendinti... Tokia klasikinė virtuvė tiktų ir rūmams“, − lietuvio meistro darbą giria dizainerė.

Miesto centro ar senamiesčio gyventojai dažnai susiduria su bėdomis, kylančiomis dėl senos statybos ir nerenovuotų vandentiekio vamzdynų. Tik išgriovus sieną pasimatė, kad remonto darbai atsieis gerokai daugiau, nei buvo numatyta. Į galimus nemalonumus buvo atsižvelgta ir renkant grindis svetainei. Natūralaus medžio grindų buvo atsisakyta dėl galimo užliejimo. Dėl šios priežasties pasirinkta kiliminė danga, kurios spalvos dera prie interjero idėjos.

Dizainerė A. Valentinavičienė pati prisidėjo prie bute stovinčių baldų restauravimo: seną ąžuolinę indaują perdažė šviesiai, pasitelkė sendinimo techniką: teptuku kai kur brūkštelėjo tamsesnės spalvos dažų, imituodama nuo laiko dulkių patamsėjusį baldą. Tokiu pačiu principu buvo dekoruotos ir miegamojo bei vonios kambarių durys. Taip stengtasi išlaikyti vientisą stilių, suderinti net menkiausias smulkmenas.

Veidrodžiai, paveikslai masyviuose antikvariniuose rėmuose, krištolinės žvakidės, ažūras, įmantriai raitytos baldų kojos, senoviniai kilimai, daugybė romantiškais gėlių motyvais puoštų pagalvėlių – tipiniai Provanso stiliaus akcentai aptinkami ir šiame bute. Vyrauja pieno baltumo, alyvų, pilka, alyvuogės žalumo ir natūralaus lino spalvos. Dizaino projektą gyvina blukintos purpurinės rožės spalvos fotelis, bordo spalvos kutais puoštos užuolaidos ir pagalvėlės. Interjerą papildo pagal specialų užsakymą aliejumi tapytas natiurmortas su bijūnais, masyviuose rėmuose įsodintas gobelenas ir mylimiausios vaikaitės portretai.

Apie meilę savo namams byloja nesibaigiantis noras kasdien kurti jų jaukumą. Sudžiūvusias vijoklio šakeles, kuriomis dekoruotos prieškambario sienos, buto šeimininkė puošia vis kitaip: pavasarį – obelų žiedais, rudenį – šermukšnių uogomis ar klevo lapais.