Visi Britanijoje nori kuo greičiau užsikabaroti ant „namų savininkų kopėčių“ (angl. „house ownership ladder“). Kopėčių, nes niekas nesitiki ilgai gyventi nusipirktame name: perkama tai, kas įperkamiausia, tikintis pabrangusį parduoti ir kopti toliau: į didesnį namą, į geresnį rajoną. Todėl pagrindiniai pirkėjai čia vadinami ne pirkėjais, o pirmakarčiais pirkėjais. Antras kartas turėtų būti šeimos dydžio namas. Trečias –namukas kur nors prie jūros, pardavus šeimai suaugus. Tai nebūtinai pavyks, bet tokia yra socialinė siekiamybė.

Nuomoti Britanijoje nelabai socialiai madinga. Mat namo savininkystė ir gyvenamasis rajonas britiškai ausiai pašnabžda apie savininko socialinę padėtį. Tad perka visi, kas tik išgali, ir kas nelabai.
Procesas ilgas ir neprognozuojamas

Tapimas namo savininku susijęs ne tik su 10-30 proc. namo vertės grynais sukaupimu, bet ir su atkaklumu bei akla sėkme.

Pirma, ilgas ir brangus procesas. Nusipirkti per 4-6 savaites yra laikoma kone stebuklu, 2-3 mėnesiai – realus terminas. Sutarti dėl paskolos su banku ir pasisamdyti teisininką kainuos apie 1 000 svarų sterlingų. Teisininkas privalomas pagal įstatymą. Bankai... Net jei įsigudrinsite palyginti paskolų terminus ir palūkanas internete (pvz., čia), vis tiek nežinosite, kuris bankas jums bus linkęs paskolinti. Net jei nugyvenote privalomus 2 metus Jungtinėje Karalystėje ir turite nepriekaištingą kredito istoriją, kai kurie bankai neskolina, pvz. būstams virš parduotuvių, ne naujiems būstams ar tiems, kurie negali įrodyti čia gyvenantys bent penkerius metus. Tokios informacijos internete nėra, tad galite atrasti, kad po mėnesio bendravimo ir mokesčių už paslaugas, bankas staiga atsisakys skolinti. Tai išspręsti galima kreipiantis į paskolų brokerius, kurie žino kiekvieno banko skolinimo subtilybes, bet jie užtai paims dar bent 1 000 svarų.

Jei ir susitarėte dėl paskolos iš esmės prieš pradėję ieškoti namo (kas itin patartina, nes net elementarus skolininko kredito istorijos patikrinimas užima 4-6 savaites), ir net sutarėte dėl kainos su pardavėju, niekas pardavėjui nesutrukdys paskutinę minutę pakelti kainą kad ir 10 proc. Galite sutikti mokėti arba prarasti pinigus, kuriuos jau investavote į pirkimą: gal ir mažiau nei 10 proc., bet vis tiek apmaudu. Be to, mažai kas metų metus kaupęs įnašą gali sau leisti tokius praradimus.

Kainų pagrįstumas reliatyvus

Antra, kainų reliatyvumas. Žiniasklaidoje kainos nuolatos šuoliuodamos kyla. Žiniasklaida tikrai turės įtakos pardavėjų lūkesčiams, t.y., kiek jie norės ir tikėsis gauti už būstą. Pvz., aš susidūriau su pardavėju, kuris norėjo parduoti su sąlyga, kad mes apmokėtume jo kelių mėnesių nuomą Londone – kitaip iš parduoto namo jis neišsikeltų. Nesusitarėme. Kainos taip pat atrodo kylančios, nes keli kainas sekantys indeksai fiksuoja prašomas, o ne mokėtas kainas. Kiti seka pasiūlytas paskolas, kurios nebūtinai virsta pardavimais.

Realiausias rodiklis yra sumokėtos kainos, kurias fiksuoja valstybinis registras. Jis suteiks tiksliausią informaciją, kur linksta rinka. Žinoma, pirkėjų ir pardavėjų požiūris į rinkos kryptį gali skirtis iš esmės, bet tai bent jau leidžia maždaug pamatuoti, kiek pagrįstas pardavėjo prašymas.

Kaina yra subjektyvi, net turint faktus

Namus padedančios rasti TV programos visada siūlo siūlyti prašomą kainą ir greitai. Iš dalies tai tiesa: populiariose ar įperkamose vietose konkurencija itin aštri, o pirkėjai negali sau leisti prarasti į pirkimą jau investuotų pinigų.

Tačiau reikia žinoti keletą faktų. Pirma, vienintelis pagrįstas kainos kriterijus yra šis: už kiek pastaruoju metu buvo parduoti panašūs namai netoliese. Tą galite sužinoti nemokamai po pardavimo praėjus trims mėnesiams internete (pvz.http://houseprices.landregistry.gov.uk) arba mokamai, už kelis svarus, ten pat galite sužinoti, už kiek neseniai pardavė kaimynas ar kiek mokėjo pardavėjai.

Antra, vidutinės kainos rajone nebūtinai tiesiogiai taikytinos nusižiūrėtam namui. Gal jūsiškis yra itin arti patrauklios (gera mokykla) arba nepatrauklios (geležinkelis) vietos, tad kainos gali labai smarkiai skirtis.

Trečia, net jei turite visą informaciją ir išdėstote ją pardavėjui, jis gali vis tiek užsispirti su savo svajonių kaina, net jei ji nereali. Tada patartina palikti jį keliems mėnesiams įsitikinti rinkos realybėmis ir tuo pat metu ieškoti kito namo.

Finansavimo galimybės platesnės

Tačiau galimybių pasiskolinti būstui įsigyti yra daugiau nei Lietuvoje. „Dalį pirk, dalį nuomok“ programa yra, ko gero, realiausias variantas įpirkti pirmąkart. Ši valstybės remiama programa taikoma tik naujai pastatytiems namams (kurie gali būti bangesni nei panašūs, bet senesnės statybos) ir leidžia pirkti dalį būsto, mažiausiai 25 proc., o likusią dalį nuomoti iš pastato savininko už nustatytą sumą bei per nustatytą laikotarpį išsimokėti visą sumą.

Kasmėnesinė suma maždaug prilygsta tam, ką mokėtumėte už tokio būsto nuomą laisvojoje rinkoje. Schema buvo sukurta padėti tokių profesijų kaip mokytojai ar policininkai darbuotojams įsigyti būstą, bet dabar atvira visiems šeimos ūkiams, uždirbantiems mažiau nei 66 000 svarų per metus. Trūkumų yra: gali būti nustatyta, kad negalima turėti naminių gyvūnų, perdažyti sienų, o taip pat gali būti sunkiau gauti paskolą ar rasti pirkėją tik būsto daliai. Taip pat tokio namo negalima išnuomoti kitiems.

Programa „Pagalba perkant“ („Help to Buy“) gali padėti gauti iki 20 proc. naujos statybos namo vertės paskolą iš valstybės nemokamai pirmuosius penkerius metus. Netaikomas pajamų limitas, o maksimali būsto vertė gali siekti iki 600 000 svarų. Tereikia turėti 5 proc. depozitą bei dar keletą tūkstančių svarų pirkimo išlaidoms padengti.

Draugų paskola būstui. Taip, galite skolintis ir pirkti ne tik su sutuoktiniu, bet ir su giminaičiais, draugais ar šiaip pažįstamais. Tai populiaru ir todėl, kad daugelis žmonių tikisi savo būstą, per kelerius metus pabrangusį (galbūt) parduoti ir taip ne tik grąžinti paskolą, bet ir uždirbti. Kai kurie bankai skolina ir tokiomis sąlygomis.

Aukcionas. Ten namą galite nusipirkti ne per 4 savaites, o iškart. Tačiau iškart turite ir sumokėti. Tad toks variantas tinka tik turintiems beveik visą sumą grynais, o ne perkantiems per bankus. Be to, aukcione parduodami namai reklamuojami itin patraukliomis kainomis siekiant pritraukti kuo daugiau pirkėjų, tačiau galutinė kaina gana mažai skiriasi nuo kainos, kurią mokėtumėte laisvojoje rinkoje.

Kainoms vėl šuoliuojant po krizės sukelto sulėtėjimo (nors pastaraisiais mėnesiais fiksuojamas sulėtėjimas ir net kritimas) daugelis jaunų londoniečių negali ne tik įpirkti, bet ir nuomotis po vieną. Daug kas nuomoja kambarį dideliame name (angl. „shared house“) taip taupydami ateities namui ar net grįžta pagyventi su tėvais. Kita vertus, jei pavyksta nusipirkti, būstas Londone per metus teoriškai gali uždirbti daugiau nei jo savininkas: 20 000-50 000 svarų. Teoriškai, nes niekas neuždirba, kol neranda pirkėjo, kuris ne tik nori, bet ir sumokės prašomą sumą.