– Urbanistai nuolat mini, kad mūsų šalies didmiesčiuose reikia keisti plėtros kryptis ir, užuot plėtusis į pakraščius, būtina tankinti centrines miestų dalis. Tačiau Jūs matote kitokią situaciją.
– Viena yra tai, ką kalba urbanistai ir nekilnojamojo turto plėtotojai, kita – tai, kas vyksta iš tikrųjų. Sutinku, kad reikia išnaudoti esamą infrastruktūrą, kuri brangiai kainuoja. Teko susipažinti su kitų šalių pavyzdžiais, kurie parodė, kad bent kiek padoriau uždirbantys žmonės nori gyventi individualiajame name. Ir tai yra priešingybė tam, ką sako mūsų gerai žinomi nekilnojamojo turto plėtotojai.
Seniai įrodyta, kad butas yra labai trumpam gyvenimo laikotarpiui skirta investicija. Jeigu žmogus ima didesnę paskolą iš banko, jam tikrai labiau apsimoka pirkti individualųjį namą, o ne butą daugiabučiame. Net ir mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad butus žmonės įsigyja vidutiniškai penkeriems ar septyneriems metams. Tad kyla klausimas – ar verta tokiam trumpam laikotarpiui pirkti butą?
– Tačiau ir Europos, ir Jungtinių Amerikos Valstijų bei kitų šalių didmiesčiuose daugiabučių apstu.
– Trumpam gyvenimo laikotarpiui populiaru nuomotis butą, o ne pirkti, būtent taip ir daro Vakarų valstybių gyventojai. Kol žmogus nesusituokęs, jam užtenka vieno ar dviejų kambarių buto. Kai sukuriama šeima ir atsiranda vaikelis, vietos jau reikia daugiau. O kai gimsta dar vienas vaikas, reikia mažiausiai keturių kambarių buto. Tada kyla klausimas: ar tikrai verta gyventi bute, nuolatos jausti nepatogumą važinėjantis liftu su mažais vaikais ir vežimėliais? Ar verta galvoti apie butą, jeigu keičiasi socialinė šeimos padėtis, kyla pragyvenimo lygis? Jau įrodyta, kad kaip individuali investicija butas neturi perspektyvų. Todėl Vakarų Europoje butus didžiąja dalimi nuomoja ne pavieniai asmenys, bet nekilnojamojo turto kompanijos, plėtotojai. Jie pastato daugiabučius nuomai, juos pačios administruoja – žodžiu, tai jų verslas.
– Ar tai, kad Lietuvoje žmonės perka butus – tik laiko klausimas?
– Lietuviai, kurie daugiau pakeliauja po užsienį, susipažįsta su kitų šalių patirtimi, butų stengiasi nepirkti, o būsto poreikius trumpam gyvenimo tarpsniui tenkina jį nuomodamiesi. Žinoma, pas mus dar nuo sovietmečio įsitvirtinusi tradicija nusipirkti butą ir jame praleisti visą amžių. Tai nemaža problema, prie jos gilėjimo prisideda ir patys plėtotojai.
– Lietuvoje įprasta skaičiuoti kitaip: kam mokėti pinigus nuomojant būstą, jeigu galima paimti paskolą, mokėti netgi mažesnes įmokas ir turėti nuosavą būstą? Ar tokia matematika neteisinga?
– Tokiu atveju gyventojai prisiima riziką dėl paskolų palūkanų, dėl nekilnojamojo turto kainų pokyčio rinkoje. Ką rodo mūsų patirtis? Būsto kainos krito 35 proc., gyventojai dar sumokėjo bankams palūkanas. Viską gerai apskaičiavus – nuostoliai didžiuliai. Ir juos patyrė didžiąja dalimi ekonominės klasės butų pirkėjai, kurių buvo daugiausia. Asmeniškai nei pats vaikams perku butus, nei jiems patariu pirkti. Mums reikėtų vadovautis vokišku principu – turėk gerą išsilavinimą ir gerą automobilį. O gyvensi ten, kur pasiūlys gerą darbą.
– Kodėl Jūs, versdamasis nekilnojamuoju turtu, kartu siūlote neinvestuoti į jį?
– Ar matote tendenciją, kad jauni žmonės dažniau pirktų individualiuosius namus nei butus?
– Yra galvojančiųjų apie ateitį ir perkančiųjų individualiuosius namus, bet yra ir kitokių – įsigyjančiųjų butus bendrabutinio tipo daugiabučiuose. Juk čia užprogramuotos problemos: patys savininkai ilgai tokiame būste negyvena, mėgina išnuomoti. Tokių pastatų niekas netvarko, galiausiai jie tampa avariniais. Šitoks nekilnojamasis turtas vargu ar patrauklus, netgi paveldėjimo atveju.
– Ką pasakytumėte apie naujos statybos butų kainas? Šiuo klausimu pastaruoju metu nemažai spekuliuojama.
– Jaunų žmonių mentalitetas keičiasi, atsiranda supratimas, kad investicija į būstą turi duoti grąžos. Tad kam investuoti į turtą, kuris reikalingas tik kurį laiką? Ypač neturint pinigų ir skolinantis iš banko. Gal tokiu atveju paprasčiau nuomotis? O tie, kurie planuoja ateitį ir turi galimybių, supranta, kad kur kas perspektyviau pirkti individualųjį namą. Turint omenyje kainas, po penkiolikos metų parduoti namą bus, ko gero, pelningiau nei butą. Butai netaps svajonių būstu, o individualiųjų ar sublokuotų namų paklausa augs. Tai atspindės ir kainos.
– Vis dėlto gyventi individualiajame name – vadinasi, gyventi užmiestyje, vadinasi, patirti nemažai išlaidų kelionėms į darbą ir atgal, vežiojant vaikus į mokyklą. Ar tai neturi įtakos individualiųjų namų paklausai ir kainoms?
– Lietuvoje bėda yra tai, kad miestų pakraščiuose ir užmiestyje nėra gerai išplėtotos infrastruktūros. Užsienyje įprasta važiuoti į darbą šimtą ar daugiau kilometrų, žinoma, dažniausiai ne nuosavu automobiliu, bet greituoju traukiniu. Pas mus gal tokio visuomeninio transporto nebus, tačiau ir atstumai mūsų mažesni. Reikia tik išplėtoti automobilių kelių susisiekimą ir geriau prižiūrėti kelius. Akivaizdu, sovietinis mąstymas ilgai nedominuos, butai nebebus aukso vertės. Ir šiuo metu nėra jokių prielaidų jų kainai kilti.
