J. Jakaitis. Žalioji architektūra – Lietuvos ateities miestų link

 (4)
Žaliosios architektūros ir urbanistikos tikslai – užtikrinti darnią gyvenamosios aplinkos, visuomenės ir ekonomikos sanglaudą. Šiuolaikinėje pasaulio miestų plėtros praktikoje žalioji architektūra suprantama kaip teritorijų urbanizacijos proceso dalis, siejama su minimaliu neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai, supančiai aplinkai, ekologiškumu, efektyviu energijos naudojimo mažinimu, visa tai derinant su visuomene, kurioje daugelio sričių veikla yra grindžiama žiniomis, kūrybiškumu ir sumanumu.
Kupolinis namas Floridoje. Nuotraukos autorius easement
© Flickr.com nuotr.

Šiandienos pasaulio miestų raidos tendencijų kontekste tokia visuomenė vadinama darnia, sumania (ang. smart). Jei visuomenė negali tokia būti, ji nėra nei pilietiška, nei aktyvi žaliosios, saugios, švarios gyvenamosios aplinkos formavimo proceso dalyvė, nei savo teritorinės bendruomenės šeimininkė. Žaliosios architektūros idėjų sėkmė priklauso nuo urbanistinės politikos. Skleidžiant žaliosios architektūros idėjas pasaulio miestų patirties kontekste būtinas įžvalgus sisteminis miestų bei priemiesčių planavimas, stebėsena ir vertinimas pagal vietos ypatumus atspindinčius rodiklius bei kriterijus.

Yra keli svarbūs aspektai: suvokti, kas yra žalioji architektūra, suprasti, kiek tai svarbu visuomenei ir kiek valstybė gali prisidėti formuojant bendrąją jos ideologiją. Šiandien negalima sakyti, kad visi šie dalykai sistemiškai sureguliuoti. Mes lyg ir turime teritorijų planavimo sistemą, planavimo dokumentus, turime strateginius planus ir patvirtintą Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos stebėseną. Bet geriau įsigilinus matyti, kad planų įgyvendinimas yra gana formalus, dezintegruotas, pabiręs interesų džiunglėse. Programose numatyti principai ir atsakomybė nėra aiškiai apibrėžti, jie vykdomi paviršutiniškai, nepasveriama, ar visa tai turi teigiamą poveikį žaliosios architektūros idėjai, o kartu ir darniai teritorijų raidai. Matyti, kad valstybės urbanizacijos ideologija orientuota į kiekybinį programų vertinimą, o ne į kokybinių rodiklių įgyvendinimą.

Lietuvoje yra pakankamai ekspertų, galinčių vertinti teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimo padarinius, nustatyti, ar pastatai atitinka techninio projektavimo dokumentus. Tačiau visa tai reikalauja ne tik tikslinių finansinių resursų, bet ir optimizuoto valdymo, koordinuoto visų lygmenų valdžios institucijų ir visuomenės veikimo. Nesant bendros urbanistinės politikos pereinamuoju laikotarpiu susiformavo ne visiškai aiški urbanistinė Lietuvos miestų vidaus ir periferijos politika. Ji visuomenėje paskatino socialinę, ekonominę ir teritorinę disharmoniją.

Todėl šiandienos žaliųjų idėjų plėtros tendencijų kontekste visiems atrodo, kad žalioji architektūra yra kažkas nauja. Bet taip nėra. Prasidėjus XIX amžiaus pramonės revoliucijai, kai smarkiai padidėjo atmosferos, aplinkos užterštumas, pradėta diskutuoti apie ekologišką miestų plėtrą. Darnumo, žalumo, tvarumo, ekologiškumo ar panašios idėjos pradėtos sieti su tuo, kaip žmonės sugyvena su aplinka. Ankstesnės kartos nepažinojo darnumo (ang. sustainability) ideologijos, tačiau žmonija suprato, kad efektyvus energinių resursų naudojimas, miestų kompaktiškumas, švarus oras, gėlas vanduo, žemės derlingumas, gyvenimo kokybė priklauso nuo žmogaus sąveikos su aplinka modelio, miestams plėtoti taikomų principų atradimo.

Šių dienų žalumo ir darnos samprata atspindėta daugelyje Europos Sąjungos (ES) direktyvinių dokumentų, formalių ar neformalių susitarimų, pavyzdžiui, Bristolio akorde dėl tvarių bendruomenių plėtros. Šis susitarimas padėjo suformuoti teritorinės bendruomenės kaip vietos, kur dabar ir ateityje žmonės nori gyventi ir dirbti, sampratą.

Dar vienas prieštaringas aspektas – prigimtinės, moralės ir žmogaus sukurtų normų suderinamumas. Kompleksiškumas, integralumas, kontekstualumas ar urbanistinės aplinkos harmonija, subsidiarumas yra labai svarbūs formuojant miestus, tačiau teisingumo, moralės, socialinės atsakomybės principai laisvos rinkos sąlygomis yra reikšmingiausi.

Prigimtinė žmogaus norma, kurios esmė yra tenkinti prigimtinius poreikius: kvėpuoti grynu oru, gyventi šiltai, pakankamai maitintis, turėti poreikius atitinkantį būstą, būdingą architektūriniam ar prigimtiniam tam tikros teritorijos kontekstui, kuria prigimtinę architektūrą. Jai įprasta konkreti teritorinė kilmė dėmesį telkiant į kūrybinį kultūrinį pradą, meninį miestų architektūros formavimo kontekstą ir ypač į gyvąją etnokultūrinę tradiciją, kuri reiškiasi ne tik išorinėmis (pastatų komponavimu, medžiagiškumu, technologijų tradiciškumu), bet ir vidinėmis (mąstymo, suvokimo ar teisingumo tradicijomis) formomis.

Prigimtinė architektūra apima paveldėtąją, šimtmečius toje pat vietoje gyvavusią materialiąją ir nematerialiąją architektūros kultūrą, jos istorines ir šiuolaikines transformacijas. Ypatingą vaidmenį šiame kontekste atlieka paprotinė, paveldėtoji (daugelio kartų suformuota neformali) moralės norma. Prigimtinė, moralės (neformali) norma visada išlieka žmonių kuriamos teisės siekiamybe ir priemone kovoti už teisingumą. Etninį moralės normų įvairumą lemia skirtinga tautų gyvensena ir psichologija. Jų kaitą lemia visuomenės dvasinės kultūros pokyčiai, ekonominiai, politiniai ir kiti veiksniai. Moralė susijusi su tuo, kaip suvokiame ir kaip organizuojame visa tai, kiek pasitikime vieni kitais. Pavyzdžiui, blogas įstatymas neatitinka jokių moralės normų, prieštarauja prigimčiai, įpročiams, kultūrai. O jeigu mūsų valstybės ir visuomenės moralė yra orientuota į žaliąją plėtrą – tai reikia tik sveikinti.

O kai dar sukuriami teisingi įstatymai, gauname idealų variantą – senas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse jis jau senokai gyvuoja. Reikia pripažinti, kad prigimtinė, moralės ir žmogaus sukurtos normos pas mus – vis dar paieškų lygmenyje. Kuriame įstatymus, reglamentuojančius teritorijų planavimą, architektūrinį projektavimą. Akivaizdu, kad būtina šiltinti senus daugiabučius. Visi pritaria šių procesų reikalingumui, tačiau tik dabar, norint sujudinti šį procesą, randasi priemonių ir svarbiausia – politinė valia.

Nors šiandien miestai išlieka ekonomikos varikliu (juose sukuriama apie 67 proc. BVP), kol kas teturime menkas valstybės urbanistinės politikos formuotojų gretas ir apgailėtinas finansavimo sąlygas. Taigi šiame kontekste nereikia tikėtis, kad valdininkas, orientuotas į biurokratinių pareigų vykdymą, atliks fundamentalų analitinį mokslininko darbą. O jei ir atliks, visuomenė nepasitikės tokiu darbu, nes jis bus atliktas nepakankamai profesionaliai. Todėl valdžios institucijos, užuot sprendusios visuomenės gerovės klausimus, užsiima kitais jai nebūdingais reikalais. Gal todėl teisės aktų kaita teritorijų planavimo sistemoje tokia didžiulė (Teritorijų planavimo įstatymas nuo 1995 metų kaitaliotas daugiau kaip 20 kartų).

Visuomet reikia ieškoti balanso tarp visuomenės, investuotojų ir valdžios interesų. Visuomenė turi žinoti apie vykstančius procesus ir pasitikėti jų vykdytojais, reikia, kad ji turėtų savo nuomonę ir prisiimtų atsakomybę veikti, t. y. kurtų partnerystės santykius. Kitaip turėsime ne vieną pavyzdį, tokį kaip „Išsaugosime „Lietuvą“, kai dėl intensyvių visuomenės ir investuotojų kovų buvo sukurta apleista viešoji senamiesčio erdvė. Nebuvo ieškota kokybės rodikliais grįstų kompromisų ir susitarimo. Kuo viskas pasibaigė? Neliko investuotojų, nebuvo įgyvendintas projektas – teliko apleistas pastatas, kurį visuomenės aktyvistais pasivadinę asmenys „išsaugojo“.

Suprantama, kiekvienas žmogus gyvena tam tikroje teritorijoje. Ir jeigu ji nėra apibrėžta, neturi identifikavimo ribų ir jeigu žmonės savęs netapatina su gyvenamąja erdve kaip su vertybe, nereikia tikėtis, kad teritorija bus tausojama. Mes jau išgyvenome sovietmečio periodą, kai žmonėms buvo kalama į galvą, kad viskas yra bendra ir jiems nebūtina turėti nuosavo kampelio. „Koks yra valdymas – demokratinis ar autoritarinis, toks yra ir legalusis teisingumas“ (J. Höffner „Krikščioniškasis socialinis mokymas“). Ši aplinkybė neformaliai, politiniams veiksniams veikiant, formuoja individualius miestų tapatumo bruožus: struktūrą, stilistiką, funkcinius ryšius ar socialinį miestų turinį – teritorinių bendruomenių sistemą.

Dėl objektyvių veiksnių šiuolaikinis miestas tapo per didelis – žmogus nesugeba ne tik jo suvokti iš bet kurio žemėje esančio stebėjimo taško, bet ir tinkamai valdyti. Šiandien pajusti ir aprėpti visą žmogaus sukurtą aplinką įmanoma tik iš paukščio skrydžio. Staigus populiacijos miestuose augimas paskatino didžiulių statybų protrūkį, lydymą konfliktų su prigimtine, moralės norma, su darnios plėtros principų taikymu, taigi ir poreikį burtis į teritorines bendruomenes, spręsti miestų infrastruktūros balansavimo, žemių konsolidavimo, viešųjų erdvių formavimo ar žaliosios architektūros idėjų, geros gyvenimo kokybės įgyvendinimo problemas. Urbanistinių struktūrų formavimas teritorinių bendruomenių požiūriu Lietuvoje yra gana problemiškas. Jeigu yra aiškiai apibrėžta urbanistinė struktūra, kurioje žmogus jaučia savo teritoriją, kaimynus, gali prisidėti prie kokybinio tos teritorijos augimo, tuomet ta vieta įgauna visai kitokį pobūdį. Vadinasi, ji turi šeimininką, įgyja identitetą, kurį galima apibrėžti vertybiniais kriterijais.

Pastaruoju metu eskaluojama kvartalinės daugiabučių renovacijos tema (teritorinės bendruomenės įtakos zona). Net specialistai šį procesą kartais supranta labai tiesmukai: atnaujinsime du ar tris daugiabučius vienu metu, pritaikysime tipinius konstrukcijų renovavimo mazgus, ir tai jau bus kvartalinė renovacija. O iš tiesų taip nuvertinama pati kvartalinės renovacijos, kompleksiškumo ir žaliosios architektūros idėja.

Kompleksinė renovacija – tai ir viešųjų erdvių, želdynų formavimas, energiniai mainai bei jų efektyvumas, suderintos inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemos, kuriančios sinergiją, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo galimybės. Tai tradicinei architektūrai būdingų tūrių, formų, erdvių, spalvų dermės radimasis. Visi kraštovaizdžio dariniai, pastatų elementai turi būti darniai jungiami į visumą. Tai gali būti, pavyzdžiui, paprasti stačiakampiai, bet tarpusavyje derantys pastatų tūriai, charakteringų nuolydžių ir formų stogai, natūralios gamtinės medžiagos, spalvos, kiti architektūrinės artikuliacijos elementai, tokie kaip angų išdėstymas, teritorijų aptvėrimai, kelių dangos, želdiniai, derinimasis prie reljefo. Turi būti sprendžiami integralūs energinio aprūpinimo klausimai: galbūt vienam pastatui gali reikėti šildymo, kitam – šaldymo, galbūt vienam pastatui įsirengti geoterminį šildymą yra per brangu, o kvartalui – apsimoka. Galiausiai svarbu ne tik sujungti energinius tinklus į bendrą sistemą, bet ir suformuoti išmaniąsias žaliosios architektūros sistemas.

Geras kvartalinio modernizavimo pavyzdys – „Grand SPA Lietuva“ kompleksas Druskininkuose. Viešbučių, sveikatingumo, gydyklų ir SPA kompleksas bei kiti mažesni pastatai sudaro visumą. Pavyzdžių tyrimų duomenimis, tai yra bene vienintelis tokio pobūdžio atvejis Lietuvoje ne tik pastaruoju laikotarpiu, bet ir per visą nepriklausomybės istoriją. Kompleksas pasižymi socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu tvarumu, turi koordinuotą energinio aprūpinimo, šildymo ir vėdinimo sistemas. Visas kompleksas, nors ir prijungtas prie inžinerinių miesto tinklų, daugiau kaip 90 proc. resursų naudoja iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Modernizuojant pastatus nauda padaryta ne tik kompleksui ir Druskininkų miestui, bet ir visai Lietuvai – CO2 išmetimo mažinimo ir įsipareigojimų ES įgyvendinimo požiūriu, taigi naudos gavo ir globalusis pasaulis. Išspręsti ekologijos, taršos klausimai, sutaupyti finansiniai resursai, pagerinta gyvenamosios aplinkos kokybė.

Miestai, kitaip nei gamta, turi konkretų adresatą – konkrečią teritoriją ir žmogų joje. Visuomenės dalyvavimas kuriant urbanizuotas teritorijas yra neišvengiamas, ir visa tai tampa darnia aplinka. Čia ir yra žaliosios architektūros pamatai. Žaliąją architektūrą galima suprasti tiesmukai: apželdinau fasadą, ir to užtenka. Anaiptol. Yra daug klausimų, susijusių su žaliosios ideologijos plėtojimu, kurie neturi nieko bendra su fasado apželdinimu. Novatoriški sprendimai, naujų technologijų diegimas, įvairūs urbanistiniai sprendimai, esamo turto priežiūra – visa tai susiję.

Šiandien žaliosios architektūros klausimu politikuojama. Kyla pavojus, kad populizmo pamušalas gali diskredituoti gerą idėją ir ją sumenkinti. Kai kurie statytojai spekuliatyviais tikslais savo projektus pristato kaip žaliosios architektūros pavyzdžius, tačiau išsamiau panagrinėjus dažnai projektai su ja neturi nieko bendra. Antai pristatomi novatoriški energiškai efektyvių namų kvartalai. Tačiau geriau išanalizavus aiškėja, kad novatoriškumas atsiremia į sumontuotas teritorijos vaizdo stebėjimo kameras, automatines durų varstymo sistemas ar panašius su žaliąja architektūra nieko bendra neturinčius dalykus. Saugumas, žinoma, svarbu. Bet sakyti, kad tai novatoriška ir energiškai efektyvu – tikrai negalima. Tokie reiškiniai yra paprasčiausia spekuliacija siekiant pasinaudoti padėtimi norint paskatinti savo verslą.

Šiandien svarbus vaidmuo turi tekti architektams – jie privalo šviesti visuomenę, taip pat pačių architektų bendruomenę. Šių procesų ir demokratinio pasaulio patirties paskatinta LR Vyriausybė dokumente „Dėl Lietuvos Respublikos architektūros krypčių aprašo patvirtinimo“ pabrėžė ypatingą architektūros galios kaip unikalaus meno, kasdienio visuomenės gyvenimo fono, nuolat veikiančio kiekvieną žmogų ir žmogaus veikiamo, reikšmę, atkreipė dėmesį, kad valstybės ir savivaldybių institucijų vykdomą miestų plėtros politiką, vis labiau grindžiamą visuomenės nuomone, daugialypiais jos interesais, tikslina ir apibrėžia profesionalų bendruomenės.

Jeigu architektai supras žaliosios architektūros esmę, be jokios abejonės, žiniomis turės pasidalyti su aplinkiniais. Bet jeigu esmė bus suprasta tiesmukai ir bus siekiama tik trumpalaikio ekonominio efekto – nieko gera nebus. Projektavimas remiantis žaliosios architektūros principais reikalauja specifinių žinių. Tampa aišku, kad ne tik plačiajai visuomenei, bet ir architektams reikia viso to išmokti. Pasakyti, kad suprojektuotą pagal žaliosios architektūros principus pastatą bus brangiau įgyvendinti – tikrai būtų neteisinga. Reikia pateikti visą pastato gyvavimo ciklą paaiškinant, kur investuojami pinigai, kokia gaunama nauda eksploatuojant tokį objektą, koks pastato pabaigos ciklas ir poveikis aplinkai. Tai, ko gero, priverstų užsakovą susimąstyti. Architektas yra tas tiltas, kuris perkelia į kokybinę ir estetinę architektūrinę plotmę, paprastam žmogui sunkiai suprantamus ir nelabai prieinamus dalykus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Nekilnojamasis turtas

Nekilnojamojo turto nuomos sutartys turi būti registruojamos (4)

Registrų centras (RC) primena, kad nekilnojamojo turto nuomos sutartys, sudarytos ilgesniam, negu vienerių metų laikotarpiui, turi būti rašytinės, rašoma Registrų centro pranešime spaudai.

Feisbuke dėmesio sulaukė prabangus butas Kauno centre (129)

It auksu apkalti baldai, įspūdingi krištolo kandeliabrai, ant sienų – meno kūriniai. Tokį prabangų būstą, esantį pačiame Kauno centre, galima rasti skelbimų portaluose.

Vilniaus miesto taryba D. Libeskindo projektui padarė išimtį – leido statyti 21 aukštą (22)

Vilniaus miesto savivaldybės trečiadienį nusprendė leisti padaryti išimtį bendrajame sostinės plane Konstitucijos prospekte planuojamam komerciniam kompleksui „K18B“ dėl suprojektuoto aukščio.

Seimo komisija aiškinasi informaciją dėl Registrų centro pirkimų (1)

Seimo Antikorupcijos komisija, kuriai Seimas pavedė atlikti tyrimą dėl elektroninės sveikatos sistemos kūrimui panaudotų 40,6 mln. eurų, tirs ir abejonių sukėlusius Registrų centro pirkimus.

Būsto nuomos sukčiai siautėja: dešimtys aferistams jau patikėjo apvalias sumas (93)

Patrauklus butas sostinės centre, pilnas remontas ir itin viliojanti nuomos kaina. Tačiau apžiūrėjus butą ar paskambinus nurodytu numeriu – prašymas pervesti pinigus, o juos pervedus ar davus grynais – nuomotojas dingsta.