Pirmą kartą Lietuvoje 1993 m. apsilankęs profesorius yra lietuvių išeivių sūnus, gimęs ir augęs JAV, Čikagoje. Jo tėvai iš šalies bėgo Antrojo pasaulinio karo metais, šalį antrą kartą okupavus Sovietų Sąjungai.

Lietuviškai kalbantis profesorius pasakoja, jog lietuvių kalbą išmoko skatinamas tėvų, o pažintį su Lietuva ėmė stiprinti jai atgavus nepriklausomybę. Inovatyviai dėstyti Vilniuje profesorius sumanė prieš keletą metų: tada jis nusprendė čia atsivežti savo studentus iš JAV, pasiūlė nemokamai paskaitose dalyvauti ir VGTU studentams.

„Prieš keletą metų susipažinau su Gintariu Kaklausku, apie kurį girdėjau JAV, nes jis laimėjo labai prestižinę Amerikos statybos inžinierių sąjungos premiją. Pasidomėjau, galbūt jo pavardė lietuviška, jis tai patvirtino, ir turėdamas paskaitą Lenkijoje užsukau ir į Lietuvą. Jau tada turėjau viziją sukurti vasaros programą, kad mano studentai galėtų susipažinti su Lietuva, o Lietuvos studentai – su JAV studentais, mano pedagogika. JAV studentams čia viskas įdomu, jie pastebi, kad Lietuvoje daug kas gerai sutvarkyta, pavyzdžiui, viešasis transportas“, - pasakojo E. Saliklis.

Profesorius specializuojasi statybos inžinerijos srityje ir laikosi nuomonės, jog architektūra ir inžinerija turi būti suderinamos.

„Mūsų universiteto architektūros katedra lenkia ir Masačusetso technologijos institutą, ir Jeilį, nes mūsų architektūros studentai labai rimtai žiūri į statybos inžinerijos principus. Kai kuriose vietose, manau, VGTU daro geriau. Pastatas, kuris nebestovi, yra nerealus dalykas, tai jau – skulptūra“, - dėsto E. Saliklis.

Jis pastebi, jog Lietuvoje yra įspūdingų statinių, kurie parodo inžinierių, architektų profesionalumą, tačiau, deja, jie nėra renovuojami ir prižiūrimi.

„Mano mėgiamiausiu pastatu yra Vilniaus sporto rūmai, jie nepaprastai įdomūs ir architektūriniu, ir techniniu atžvilgiu. Tai – sovietinio stiliaus architektūra, JAV vadinama brutaliąja. Nors galbūt gyventojams tai - skaudus priminimas, visgi, tai - paveldas, kuriuo galima pasidžiaugti ir jam skirti šiek tiek dėmesio. Jį reikia atnaujinti ir išsaugoti“, - kalba E. Saliklis.

Profesorius sako, kad jam teko galimybė pastatą apžiūrėti iš vidaus ir statinys jam paliko didelį įspūdį.

„Gelžbetonis yra nepaprastai efektyvus gniuždant, bet tempiant jis reikalauja papildomo dėmesio iš statybos inžinieriaus ir architekto. Sporto rūmų formai išgauti gelžbetonis buvo tempiamas, ir pastatą projektavę, o vėliau statę specialistai tikrai žinojo, ką darė. Ši forma iš gelžbetonio dar šiandien labai gerai atrodo, nepaisant to, kad ji neprižiūrima“, - paaiškino E. Saliklis.

Tai, kad pastatas yra apleistas, išdaužtais langais ir apipaišytas, profesorių paskatino nulieti jo šaržą akvarele – ant statinio jis pripiešė avių.

„Gaila, kad toks įspūdingas statinys apleista, tikiuosi, į jį bus atkreiptas dėmesys“, - vylėsi profesionalas.

Vaiduoklių mato ir daugiau

Profsąjungų rūmai
Anot E. Saliklio, kitas jo dėmesį patraukęs pastatas - ant Tauro kalno esantys Profsąjungų rūmai. Be to, profesorius sako negalėjęs patikėti savo akimis, kai pamatė barokinio stiliaus Sluškų rūmus – jie buvo apleisti.

„Sluškų rūmuose yra įsikūrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Kai pirmą kartą atėjau prie jų, nepatikėjau, kad viduje vyksta pamokos, tad klausiau praeivių, kur yra akademija. Rūmai tokie apleisti, kad net liūdna kalbėti“, - atvirauja E. Saliklis.

Paklaustas, ką mano apie naują statybą Lietuvoje, jis sako, jog ne itin žavisi didelėmis sporto salėmis ir arenomis, bet yra ir įdomių sprendimų, pavyzdžiui, Vilniuje prie Neries įsikūręs „Swedbank“ pastatas.

Pašnekovas pastebi, jog šaknų Lietuvoje turi ir garsūs JAV architektai, tad jei ne XX a. karai ir Lietuvos okupacija, šalies architektūrinis portretas būtų kitoks.

“JAV vienas svarbiausių dangoraižių statyboje žmonių buvo Mironas Goldsmithas, kurio tėvas buvo Lietuvos žydas. M. Goldsmith jau gimė JAV ir užaugo Čikagoje, bet jis tapo vieno svarbiausių XX a. inžinierių - Fazluro Rahmano Khano – partneriu. Kartu jie sukūrė ne vieną dangoraižį, nes 1964-1969 m. JAV fiksuotas didžiulis atsigavimas dangoraižių statyboje“, - komentuoja E. Saliklis.

Jis apgailestauja, kad dėl XX a. neramumų Lietuva prarado daug intelektualų, tačiau ir atvykęs į Lietuvą labai nenusivylė.

„Bendraudamas su Čikagoje esančia lietuvių bendruomene, maniau, kad visi lietuviai yra intelektualai, nes mano pažįstami buvo mokyti ir gabūs žmonės. Dabar Lietuvoje matau darbščių žmonių, kurie yra talentingi, sunkiai dirba, moka mokesčius ir jų gyvenimas – geras. Kai kurie jų jaučia pareigą praturtėti Lietuvoje, o ne Norvegijoje. Apgailestauju, kad daug jaunimo išvyksta iš Lietuvos - nežinau, kaip juos paskatinti grįžti, nors darbo yra, - mano profesorius. - Manau, Lietuvoje gyvenimas gali būtų labai gražus, todėl mes čia ir važiuojame, būti čia yra ne vargas, o džiaugsmas.“

Pasak jo, studentai iš JAV grįžta į Kaliforniją ir tampa Lietuvos ambasadoriais, pasakoja apie šalį ir VGTU.

„Esu labai dėkingas VGTU administracijai už suteiktą galimybę dirbti, visi mane labai nuoširdžiai priima ir padeda, nori, kad viskas pasisektų – čia dirbti yra pasaka“, - mano E. Saliklis.

Vilniaus sporto rūmų šaržas, E. Saliklio akvarelė
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (150)