Gamtos grožis - kliūtis atgauti teises

 (59)
Jei neturi pinigų, kurie padėtų įrodyti tiesą, Lietuvos biurokratams esi neįdomus. Tuo įsitikino palangiškė Genovaitė Vaišnorienė, iki šiol negalinti saugiai jaustis atgautoje žemėje. Išgirdusi miško keliuku atvažiuojančio automobilio variklio gausmą moteris sprunka į šalikelę ir slepiasi tankmėje.
Gamtos grožis - kliūtis atgauti teises
© Corbis

Dešimtmetį truko atgauti sovietmečiu nusavintą žemę. Lygiai tiek pat trunka savininkės pastangos įrodyti, kad toje žemėje prieškariu stovėjo vandens malūnas. Socialine darbuotoja dirbanti G.Vaišnorienė silpnumo akimirkomis apsiašaroja ir tvirtai žada bėgti iš Lietuvos. "Tikrai emigruosiu, nebeturiu jėgų kariauti", - verkia moteris. Ir "protingi" žmonės esą jai kalbėjo patardami pasiduoti ir liautis įrodinėjus tiesą: "Genovaite, juk iš tavęs nieko negausi, nei medienos, nei žvėrienos, todėl tu nieko nepasieksi."

Nenori matyti malūno

Prašymą atgauti Dauginčių kaime, Kretingos rajone, turėtą žemę natūra G.Vaišnorienės tėvas Ignas Paulauskas parašė dar 1991 metais. Tačiau įveikti biurokratines kliūtis pavyko tik 1999-aisiais. Tėvas to nebesulaukė - vyras palūžo ir pasitraukė iš gyvenimo. Tik po jo mirties G.Vaišnorienės gavo pažymą iš Registrų centro apie atgautą nuosavybę.

Tačiau dabar tenka įrodinėti, kad sklypo papėdėje vingiuojančioje Minijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą tikrai buvo užtvanka, o pakrantėje stovėjo vandens malūnas.

Apie prieškariu šioje Minijos vietoje buvusią užtvanką bei stovėjusį malūną Dauginčių kaimo senbuviai yra girdėję. Iki šiol čia riogso užtvankos akmenys bei akmeninio malūno sienų likučiai. Todėl viskas atrodo labai paprasta. Tereikia tą vietą pažymėti planuose ir galima pradėti įteisinimo procedūrą bei atstatymo darbus.

Moteris archyvuose rado dokumentus, kurie įrodo, kad iki 1939 metų toje vietoje tikrai būta malūno, tačiau ilgai to niekas nenorėjo pripažinti. Net iš toli matyti, kad ten būta akmeninio statinio, tačiau saugomų teritorijų specialistai tai kategoriškai neigė, o valstybės įmonės Registrų centro darbuotojai dėl nežinomų priežasčių atsisakė jį registruoti. Nors moteris pateikė visus įmanomus dokumentus, įrodančius malūno buvimo vietą. Net 1946 metų topografinį žemėlapį.

Kliūtis - vaizdingos apylinkės

G.Vaišnorienė spėlioja, kad susigrąžinti nuosavybę bei įrodyti, kad ten tikrai stovėjo jos prosenelių vandens malūnas, kurio likučiai ir dabar matyti, būtų daug lengviau, jei ši žemė būtų ne tokioje vaizdingoje vietovėje. Jai priklausantis miškas patenka į Salantų regioninio parko teritoriją.

"Mano seneliui priklausęs atgautas miškas yra vaizdingoje vietoje, ant skardžio, kurio papėdėje vingiuoja Minija. Čia daugelis norėtų poilsiauti ir pramogauti, - džiaugėsi moteris. - Tačiau šis grožis tapo mūsų didžiausia bėda. Salantų regioninio parko direkcijos vadovas Modestas Šečkus, lyg koks kolūkio pirmininkas, įsivaizduoja esąs visos parko teritorijoje esančios žemės šeimininkas. Jis nuolat pabrėžia, kad tai yra rekreacinė parko teritorija, kuri privalo būti prieinama visiems. Todėl bet koks statinys pakrantėje gali užkirsti galimybę lankytojams grožėtis Minijos upe."

Pasak G.Vaišnorienės, M.Šečkus kur tik galėdamas citavo 1992 metų Vyriausybės nutarimo Nr.343 dalį, kur kalbama apie rekreacinių teritorijų lankymą: "Žemės, esančios nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, savininkai ir naudotojai negali trukdyti lankyti saugomų kraštovaizdžio objektų, taip pat teritorijų planavimo dokumentais nustatytų rekreacinių teritorijų."

Tą jis esą įrodinėjo ir praktiškai - jos žemės sklype organizuodavo įvairias vasaros stovyklas, sąskrydžius, poilsiaudavo pats.

O praėjusių metų vasarą jis nusiuntė raštą į Kretingos rajono savivaldybę, reikalaudamas rengiamame rajono bendrajame plane nepažymėti buvusio vandens malūno Dauginčių kaime. Esą "priimtas sprendimas įtraukti vandens malūno Dauginčių k. (...) atstatymo galimybę prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktui". Kitaip tariant, jei Salantų regioninio parko specialiajame plane nėra pažymėta, kad čia būta malūno, tai to negali būti ir rajono bendrajame plane. Regioninio parko specialiajame plane buvusio malūno vieta nebuvo pažymėta.

Atrodė, kad tai - paskutinis taškas, kuris užkirs kelią tolesniems veiksmams bandant atstatyti malūną. Tačiau atkakli žemaitė nenuleido rankų ir Saugomų teritorijų įstatyme rado nuostatą, kad saugomose teritorijose iš tiesų draudžiama "statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą)". Todėl jei malūnas ar kitas statinys buvo esamoje ar buvusioje sodyboje, jų atstatymo galimybės neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui.

Vaikams liepė trauktis

G.Vaišnorienė mano, kad nesutarimų su parko direkcijos vadovu ištakų reikia ieškoti prieš 8 ar 9 metus.

"Tą vasarą mano vyresnysis sūnus su draugais poilsiavo prie Minijos, mums priklausančioje žemėje, - prisimena G.Vaišnorienė. - Vakarop į tą vieną vaizdingiausių vietų baidarėmis atplaukė M.Šečkus su kompanija ir vaikams liepė pasitraukti, kitaip esą skirs administracinę baudą. Mano sūnus atsisakė paklusti ir pareiškė esąs savo žemėje. Regioninio parko vadovui teko nusileisti ir nakvoti ne tokioje patrauklioje vietoje."

G.Vaišnorienės manymu, šis jos sūnaus poelgis M.Šečkų supykdė. Kaip sako moteris, po to karto ji ne sykį girdėjusi, kad regioninio parko direkcijos vadovas jai grasino padarysiąs viską, kad ji savo žemėje negalėtų nieko daryti.

Dar daugiau, M.Šečkus labai stengėsi pasiekti, kad per G.Vaišnorienei priklausantį mišką būtų nutiestas asfaltuotas dviračių takas. 2004 metais jis paprašė moters parašyti, jog ši neprieštaraujanti, kad per jos mišką būtų tiesiamas pėsčiųjų takas. G.Vaišnorienė teigia atsisakiusi tai padaryti, todėl sulaukusi grasinimo, esą jai nebus leista su savo žeme daryti, ką panorės.

Kelias per kapines
Salantų regioninio parko direkcijos vadovas M.Šečkus pagarsėjo kitoje Kretingos rajono seniūnijoje, 2007-aisiais, kai Kalnalio kaime nutarė per kapines nutiesti asfaltuotą taką iki metalinio apžvalgos bokšto. Jis nepaisė nė Kalnalio parapijos klebono priekaištų, esą žmonės, kurių artimieji palaidoti greta tako, yra nepatenkinti, kad kapinės tampa neramia vieta. Argi per kapines turi eiti turistiniai maršrutai, o kapai atsirasti tarytum ant "šunų tako"?

Pasak M.Šečkaus, tako reikia, kad pagal 2003 metais parengtą autoturizmo trasų projektą būtų galima pristatyti Salantų regioninio parko kultūros ir gamtos vertybes.

Tik sukilus bendruomenei, šio sumanymo atsisakyta.

Kuo tikėti?

M.Šečkui nuostabą kelia G.Vaišnorienės priekaištai, esą nepaisoma jos pageidavimų ir prieš jos valią per jai priklausantį mišką planuojamos tiesti asfaltuotos pėsčiųjų ir dviračių trasos. "Juk mes atsižvelgėme į visus jos pageidavimus, - stebėjosi parko direkcijos vadovas. - Kaip ir priklauso, raštu atsakėme į jos klausimus ir užtikrinome, kad jokia infrastruktūra jos žemėje nebus plėtojama. Tačiau vandens pakrantės apsaugos juostoje esami pėsčiųjų takai išliks, nes niekas negali uždrausti jais vaikščioti."

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) tinklalapyje esančiame Salantų regioninio parko specialiojo tvarkymo plano projekte dviračių tako trasa po senovei vingiuoja būtent per G.Vaišnorienės mišką, o vandens malūno nėra.

Tačiau net VSTT direktorė Rūta Baškytė įrodinėja, kad per G.Vaišnorienės mišką dviračių trasa nebus tiesiama. "Niekas nėra užsispyręs ar užstrigęs, mes atsižvelgėme į savininkės pageidavimus, - piktai atsakė direktorė ir pridūrė: - Nors ji ir nėra visiškai teisi."

„Lietuvos žinios“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Nekilnojamasis turtas

„Icor“ įmonė perka „Veikmės statybą“ (1)

Gavusi Konkurencijos tarybos leidimą, įmonių grupė „Axis Industries“ iš „Veikmės“ valdybos pirmininko Kęstučio Maksimavičiaus ir jo sutuoktinės įsigis 100 procentų statybų bendrovės „Veikmės statyba“ akcijų. Pirkėjo ir pardavėjo sutarimu sandorio suma neatskleidžiama, rašoma bendrovės pranešime spaudai.

Statybininkai išėjo piketuoti: Kauno r. savivaldybė mus žlugdo (6)

Didelis konfliktas kilo tarp Kauno rajono savivaldybės ir statybos bendrovės „Statybos ir restauravimo darbai”.

Vis daugiau lietuvių neskuba pirkti nuosavo būsto (82)

Nors dauguma lietuvių tebesvajoja apie nuosavą būstą, daugėja tų, kurie renkasi būsto nuomą – ir ne todėl, kad negalėtų leisti sau įsigyti būsto, o todėl, kad vertina mobilumą.

Buto savininkė nusprendė patikrinti, kaip gyvena nuomininkai: dabar nori įspėti kitus (261)

Pirmą kartą savo butą nuomojusi moteris pateko lyg į siaubo filmą, kurio finalas – ikiteisminiai tyrimai policijoje ir didžiuliai nuostoliai.

Baltijos jūros pakrantėje – geriausia lietuvių sukurta vila (80)

Ramybe dvelkiančiame Latvijos paplūdimyje iškilo akį traukiantis lietuvių architektų kūrinys.