Azerbaidžano kontrastai: užšalę vamzdžiai ir rūpinimasis nuomininku
Azerbaidžano sostinėje Baku anglų kalbos mokytoja dirbusi Akvilė Kniukštaitė teigia, kad išsinuomoti čia butą nemokant azerbaidžaniečių arba rusų kalbos užsieniečiui labai sunku, todėl dauguma naudojasi agentūrų paslaugomis. Tačiau net ir tada praverčia turėti kokį nors pažįstamą vietinį, kuris galėtų pasiderėti dėl kainos, nes iš užsieniečių stengiamasi nulupti kuo daugiau. Paradoksalu, tačiau tolimesni santykiai tarp nuomininko ir nuomuotojo yra itin pagarbūs:
„Kai įsikeli į butą, išryškėja labai gražus kultūrinis skirtumas – gali drąsiai savininko prašyti visko, ko trūksta tavo patogiam įsikūrimui (antklodžių, pakabų, keptuvių, lygintuvų, lempų, kilimėlių, šildytuvų). Jie tai supranta kaip būtinybę ir jaučiasi atsakingi, kad turi tave viskuo aprūpinti, nereikalaudami jokio piniginio prisidėjimo“, – pasakojo Akvilė.
Merginos teigimu, po kiekvieno įsikraustymo pakeičiama buto spyna ir raktus pasiima tik buto nuomininkas, šeimininkas neturi nė vieno rakto. Rakto turėjimas Azerbaidžane laikomas neetišku dalyku, ypač jei bute įsikuria merginos, todėl vėliau savininkas dėl kiekvieno atvykimo paskambina iš anksto, suderina laiką ir atvyksta tik tada, kai kažkas yra namie ir gali jį įleisti.
Pasak pašnekovės, mokesčiai Azerbaidžane labai nedideli – trijų kambarių buto mokesčiai už vandenį, dujas, šildymą ir elektrą neviršydavo 80 eurų, o ne šildymo sezonu metu ši suma dar pamažėdavo. Skamba neblogai? Pasirodo niuansų vis dėlto esama:
„Nuo įsikraustymo praėjus vos porai dienų sugedo vandens siurblys, todėl vanduo būdavo tik po kelias valandas ryte ir vakare. Vietiniai pasakojo, kad nemažai žmonių Azerbaidžane taip gyvena metų metus ir nemato problemų. Tekdavo kaupti vandenį buteliukuose, nes per pusę metų to siurblio taip niekas ir nepataisė. Juokingiausia, kai reikėdavo ką nors išsiskalbti, nes tekdavo skaičiuoti, ar spės išskalbti iki to laiko, kol dings vanduo“, – dalinosi įspūdžiais mergina.
Nuotykiai su vandeniu tuo nesibaigė: žiemą vandens nebuvo dvi savaites, nes pusėje miesto tiesiog užšalo vamzdžiai. Pasirodo taip atsitinka kiekvieną žiemą, tačiau niekas nesivargina renovuoti esamos vandentiekio sistemos. Šiek tiek moderniau azerbaidžaniečiai sprendė elektros klausimus:
„Mieste įvedė naują sistemą su kortelėmis, kurias papildai specialiuose automatuose, o namie atitinkamas aparatas pinigus nuskaičiuoja ir tiekia elektrą už tą sumą. Smagumas tas, kad aparatai vis užlūždavo arba pinigai nepersivesdavo, tad būdavo nemažai romatiškų vakarų žvakių šviesoje“, – pasakojo Akvilė.
Merginai didelį įspūdį paliko kaimynų draugiškumas. Kartas nuo karto jie atnešdavo paragauti savo gamintų valgių, kviesdavo į svečius, ypač nacionalinių švenčių metu.
Norint išsinuomoti butą reikia daugybės popierių
„Dažniausiai, kai nori nuomotis butą, tavęs prašo atlyginimą pagrindžiančių dokumentų. Buto nuomos mokestis privalo būti tris kartus mažesnis nei tavo alga. Jei dirbi už minimumą – butą išsinuomuoti labai sunku“, – pasakojo Marija.
Buto nuomotojai taip pat reikalauja, kad už tave laiduotų bent du žmonės, kurių alga irgi turi būti pagrįsta atitinkamais dokumentais. Pasak pašnekovės, prancūzai labai atsargūs ir tiek daug įvairių dokumentų reikalauja tam, kad būtų visiškai tikri, jog išgalėsi susimokėti buto nuomą. Net jei uždirbi pakankamai, bet turi terminuotą darbo sutartį, grečiausiai buto išsinuomoti nepavyks. Prancūzų logika paprasta: pasibaigus darbo sutarčiai, tapsi bedarbiu – vadinasi, neturėsi už ką susimokėti nuomos mokesčio. Tiesa, bedarbiams valstybė taiko tam tikras lengvatas, todėl net ir neturint darbo butą išsinuomuoti vis dėlto įmanoma.
Lietuvoje dažnai tenka išgirsti istorijų apie nuomotojus, kurie užgriūna nepranešę ir stengiasi kontroliuoti kiekvieną savo nuomininkų žingsnį. Marijos teigimu, jei jau Prancūzijoje išsinuomavai butą – gali būti ramus:
„Jei nuomojiesi per agentūrą, tikrai niekas iš jos neis tikrinti, kaip tu gyveni, o jei nuomojiesi tiesiai iš žmogaus, tada gal kartais savininkas ir pareiškia norą užsukti, bet labai retai. Dažniausiai, kai įsikeli, gali būti ramus, bet dėl to jie ir nori kuo daugiau žinoti apie tave ir prašo įvairių popierių, kad įsitikintų, ar esi patikimas žmogus“, – teigė pašnekovė.
Nori nuomotis būstą – stok į eilę
Kita šalis – Švedija – siūlo butus nuomotis iš pirmų arba antrų rankų. Vienas iš būdų rasti butą iš pirmų rankų yra stoti į eilę tame mieste. Tiesa, didesniuose miestuose eilėje gali tekti laukti net keletą metų. Taip pat teks kasmet mokėti tam tikrą mokestį ir įsigyti švedišką asmens kodą, kurį gauni užsiregistravęs šalyje.
Šiek tiek paprasčiau yra nuomuotis būstą iš antrų rankų, t. y. iš asmens, kuris jau yra pasirašęs nuomos sutartį su šeimininku arba nuomotis kambarį bute.
Pusmetį Stokholme praleidusios Jūratės teigimu, susidaro įspūdis, kad įsiskolinti bankui ir pirkti apynaujį butą čia yra paprasčiau ir greičiau nei rasti normalų butą tvarkingesniame rajone už įkandamą kainą.
Mergina vieną kambarį keturių kambarių bute susirado per ten anksčiau gyvenusius lietuvius. Kartu bute gyveno ir jo savininkai. Rajone, kuriame gyveno Jūratė kasdien girdėdavusi suahilių, persų, arabų, filipiniečių ar ispanų kalbas, o štai švedų – itin retai. Vieno kambario nuoma per mėnesį atsieidavo 4200 kronų (1600 Lt).
„Nors stogo virš galvos paieškos nebuvo tokios sudėtingos kaip kad kitiems, su kuriais teko susipažinti ir bendrauti per pusmetį gyvenimo čia, pats gyvenimas nuomojamame kambaryje sudarė galybę situacijų smarkiai sudrebėti kai kuriems įvaizdžiams apie Švediją, švedus ir Skandinaviją“, – teigė pašnekovė.
Rajono pavadinimas, kuriame nuomojiesi būstą, darbo pokalbyje yra iškalbingesnis faktas nei tavo patirtis ar žinios. Kodėl? Todėl, kad socialiniai ryšiai čia itin svarbūs ir jeigu tavo rajonas šiaip sau, tavo draugai tikriausiai irgi šiaip sau, tai anokį socialinį statusą tu ir teturi.
Skandinavijos šalys paprastai įsivaiduojamos kaip tvarkingos, puikiai koordinuojamos valstybės su sąmoningais, taisyklių besilaikančiais piliečiais. Pasak Jūratės, nors Švedijoje namai intensyviai renovuojami, o daugiabučių aplinka griežtai prižiūrima, tačiau tai nereiškia, kad švedai yra tvarkingi žmonės.
„Ar vietiniai susirenka savo šiukšles po pikniko? Dažniausiai ne. Išsineša skardinę iš metro? Ne, dažniausiai ją palieka ant sėdynės. Kur meta nuorūką įeidami į namą? Dažniausiai prie, po, už šiukšliadėžės. Ar darbo ir namų virtuvėse tvarka? Oi, nejuokinkit. Kada tvarkomės? Kai laukiam rimtesnių svečių“, – apie susvyravusius švediškus įvaizdžius pasakojo pašnekovė.
