Visada savo lietuviškas šaknis pabrėžiantis italas nedramatizavo to, kad didelė dalis lietuvių gyvena ankštuose sovietmetį menančiuose butuose, o laisvalaikį leidžia dažnai iš to paties laikmečio išlikusiuose sodų nameliuose.
Vis dėlto, jis sutiko, kad žmonės kur kas geriau jaustųsi po darbo grįžę į patalpas aukštomis lubomis bei dideliais langais.
„Reikia to siekti“, – nurodė optimistiškai į ateitį žiūrintis M. Fuksas.
Atvyko pristatyti naujo projekto
Trečiadienio vakarą į Vilnių atvykęs M. Fuksas čia pristatys savo darbą architektūriniam konkursui Konstitucijos prospekte iškilsiančiam multifunkciniam kompleksui k18B.
Šiame konkurse dalyvauja dar devyni garsūs architektai, o jo laimėtojas bus paskelbtas penktadienį.
Kaip DELFI pasakojo anksčiau su M. Fuksu dirbusi „Cloud architektai“ studijos steigėja Jovilė Porvaneckaitė, architektas visada nušvinta išgirdęs lietuvių kalbą.
„Pirmą kartą su pačiu architektu teko susitikti tik po savaitės darbo biure. Ilgai dvejojau prieš pasisveikindama lietuviškai, tačiau džiaugiuosi tai padariusi. Architektas nušvito, išgirdęs lietuvių kalbą. Maloniai papasakojo apie savo šeimą, kilmę ir kokia graži jam yra Lietuvos gamta. Ne vieną kartą architektui pristatinėjant bei užsakovui aprodant biurą, jis išskirtinai pristatydavo sakydamas: štai jie yra lietuviai, kaip ir aš, – geri architektai“, – pasakojo ji.
Fraze „Lituano e basta“ save apibūdinantis M. Fuksas apie savo šeimą, požiūrį į gyvenimą ir, žinoma, architektūrą sutiko pasikalbėti ir su DELFI.
– Ar galite pasakyti kelintą kartą lankotės Lietuvoje?
– Čia esu buvęs daugybę kartų. Pirmą sykį – iškart po Sovietų Sąjungos griūties.
– Kodėl taip mėgstate savo antrąjį vardą – Vytautas?
– Tai mano tikrasis vardas, o Massimiliano gavau tik vėliau ir dėl to, kad jis labiau itališkas.
– Kaip suprantu, labai didžiuojatės savo lietuviškomis šaknimis.
– Taip, tai tiesa. Mano tėvas mirė kai man tebuvo 6 metai, jis buvo tikras patriotas. Iš pradžių planavome iš Romos kraustytis į Niujorką, tačiau to padaryti nebespėjome.
Kalbant apie mano šeimos istoriją, mano prosenelis Kaune dirbo druskos pardavėju, o jo sūnus norėjo būti gydytoju. Tačiau tokiems mano senelio planams nebuvo lemta išsipildyti, nes Rusijos caras buvo neleidęs žydams rinktis šios profesijos.
Dėl to jis išvyko gyventi į Vokietiją, kur susipažino su mano senele. Jie susituokė ir grįžo gyventi į Kauną, kur šalia Nemuno pasistatė gražų namą. Jis vis dar stovi, esu jį aplankęs.
– Galbūt norėtumėte susigrąžinti jo nuosavybės teises?
– Ne. Praeitis yra praeitis. Bet kokiu atveju, mano senelis žuvo Pirmajame pasauliniame kare, pačioje jo pradžioje – 1914 metais. Tada mano senelė, kuri turėjo du vaikus, persikraustė gyventi į Maskvą, o mano tėvas vėliau išsikraustė gyventi į Romą, kur gimiau aš.
– Kokio amžiaus susidomėjote architektūra?
– Jokio, aš ja nesidomiu. Pagrindinis mano domėjimosi objektas – žmogus. Tai, kaip jis gali gyventi. Architekto klientas yra žmogus, kuriam reikia stogo virš galvos.
Žinoma, šiek tiek juokauju. Architektūra susidomėjau tuo pat metu kaip ir tapyba – maždaug 14 metų.
– Kaip manote, ar tas keturiolikmetis būtų patenkintas tuo, ką Jūs pasiekėte savo gyvenime?
– Kiekvienas turime statyti savo paties gyvenimą. Aš pasistačiau tokį, kokio norėjau. Norėjau dirbti žmonėms, būti geras, sunkiai dirbti, dalintis emocijomis.
Šiandien žmonės gyvena dviejų tipų gyvenimus. Vieni kalba apie strategijas, kiti – apie emocijas. Pastarieji jaučia, nori padėti kitiems. Mano supratimu, tai yra kur kas įdomiau. Kai darau projektą, niekada nekalbu apie strategiją. Nenoriu to, noriu tik emocijos ir dalintis ja su kitais.
– Turite dvi dukras – Elisą ir Lavinią. Ar joms irgi labiau rūpi emocijos?
– Elisa yra režisierė, prieš kurį laiką pastatė puikų filmą pavadinimu „Nina“. Lavinia Bocconi universitete studijuoja ekonomiką, tačiau taip pat domisi mada. Mano supratimu, jos abi yra savotiškos menininkės.
– O Jūsų žmona Doriana?
– Kartu gyvename jau 35 metus. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Turime labai daug bendro, pradedant politika, ekonomika, baigiant menais.
– Kas jus sieja kalbant apie politines pažiūras?
– Manau, kad ateityje žmonės gyvens visiškai kitaip nei dabar. Mūsų bus daugiau nei 7 mlrd. ir reikės rasti būdą sugyventi taikiai, padėti vieni kitiems.
Šiandien bijome imigrantų, bet aš nenoriu gyventi baimėje. Noriu gyventi tarp žmonių, kurie gali sugyventi. Manau, kad taip ir bus po 30 ar 40 metų. Tai bus sudėtinga, bet esu stiprus optimistas.
Ar galite įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra pasų? Jis labai gražus, fantastiškas.
– Ką bendro turite su savo geru draugu dizaineriu Giorgio Armani?
– Su juo labai gerai sutaria mano žmona, bet iš tiesų abu mes esame labai nepriklausomi žmonės – tai mus ir sieja. Mes esame savo gyvenimo savininkai ir mums nereikia bet kam sakyti „taip“, galime pasakyti ir „ne“.
– Ką galvojate apie architektūrą Lietuvoje?
– Vilniuje man labai patinka Senamiestis, bažnyčios. Beje, pastebėjau, kad žmonės Lietuvoje yra labai entuziastingi. Jie gali būti tiek labai liūdni, tiek labai linksmi ir tai man patinka – šis kontrastas. Jei ką nors jaučiate, tai labai stipriai, net jeigu to ir neparodote.
– Kaip manote, Lietuvoje daugiau liūdnų ar linksmų žmonių?
– Kiekvienas žmogus yra karalius, kuris gali būti tiek toks, tiek kitoks. Esi ir dievas, ir velnias.
– Kokios įtakos žmonių nuotaikai turi gyvenimas sovietiniuose daugiabučiuose?
– Visų pirma, noriu pasakyti, kad lietuviai visada buvo labai stiprūs, net ir okupacijos metais, stipresni už kaimynines šalis. Jūs niekada nepasidavėte. Dėl to, manau, kad Rusijos įtaka lietuviams nebuvo didelė.
Jeigu tie namai, kuriuose žmonės vis dar gyvena, pastatyti gerai, užtenka padaryti renovaciją ir galima gyventi toliau. Jei jie prasti, tada, žinoma, juos reikia griauti.
Aišku, dauguma žmonių nori gyventi būste aukštomis lubomis, dideliais langais, bet tai yra prabanga.
– Ne kiekvienas gali sau tai leisti.
– Tačiau reikia to siekti. Turime žmonėms padėti ir galime tai padaryti dabar.
– Ką galvojate apie Lietuvoje išplitusią sodų namelių kultūrą?
– Mano šeimos namas Kaune yra tokioje vietoje. Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, manau, vietos užtenka visiems. Miškų, ežerų, upių – viso šio grožio užtenka visiems.
– Bet pačias gražiausias vietas, kartais ir ne visai legaliais būdais, pasisavina turtingieji ar įtakingieji.
– Tai yra teisės problema. Reikia kreiptis į teismą ir viskas.
– Ar projektas, kurį pristatinėsite Vilniuje yra kuo nors kitoks vien dėl to, kad skirtas Lietuvai?
– Ne, jis yra toks, koks yra, nes skirtas tai konkrečiai vietai.
– Tai toks pats projektas galėtų iškilti ir Italijoje?
– Ne, nes ten nėra tokios pat vietos šalia Neries. Jis skirtas tik Vilniui.
