Vokiečių valdomas prekybos tinklas „Lidl Lietuva“ jau gailisi įsigijęs buvusį Vilniaus kelių policijos pastatą Giraitės gatvėje.
Jis kaltina valstybės institucijas, kad šios tik dabar ruošiasi įtraukti pastatą į saugotinų vertybių sąrašą, nors kai pastatas buvo parduotas, apie tai nebuvo nė kalbos.
Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas nenusprendžia, kuri institucija atsakinga už investicijų žlugdymą arba architektūrinio paveldo išsaugojimą.
Sostinės meras sako esąs už investicijas, tačiau Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba mano, kad pastato „reikšmingumo lygmuo yra aukštesnis nei vietinis“, tad jo svarstymą perdavė prie Kultūros paveldo departamento veikiančiai tarybai.
Pastaroji pirmadienį jokio sprendimo nepriėmė, nes jo svarstymui medžiaga buvo netinkamai paruošta.
Architektai pripažįsta, kad investuotojas galėjo nukentėti nusipirkęs pastatą apie kurio vertę jam niekas nepranešė. Vis dėlto, anot architektų, statinio griauti negalima.
Vienas iš laikmečio perlų
Kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius išreiškė nuomonę, kad buvęs policijos pastatas yra „baisus ir toks buvo nuo sukūrimo momento“, dėl tokio požiūrio architektas Artūras Imbrasas jį pavadino „išsiviepusiu priekvailiu mužiku“.
Architektas DELFI sakė visiškai nepritariantis mero nuomonei, kad pastatas baisus ar kad jį reikėtų nugriauti, nes „tai yra postmoderno pavyzdys Vilniuje – vienas būtent šio laikotarpio perlų“.
Paklaustas, kaip paprastam žmogui paaiškinti, kuo gi ypatingas minėtas raudonų plytų pastatas, jis sakė:
„Suprantate, labai daug dalykų paprastam žmogui paaiškinti sunku. Tų pavyzdžių pasaulyje daug. Tą patį Eifelio bokštą norėjo nugriauti, bet praėjo laiko ir žmonės galų gale įsisąmonino, kad tai yra vertybė.
Paprasčiausia praėjo per mažai laiko. Tas pastatas dar netapo vertybe, kuria jis taps, tarkime, po 50 metų. Ir tokie pastatai dažniausia ir nukenčia. Visuomenė neįsisąmonina, kad tai yra vertybė. Ir Sporto rūmus norėjo nušnioti, bet laiku susiprato, susigriebė. Čia ta pati situacija. Kad mato raudonų plytų krūvą, ką padarysi, mūsų visuomenę taip auklėjo, tiksliau neauklėjo“.
A. Imbraso nuomone, susidariusią situaciją paprasčiausias būtų išspręsti, jei „Lidlas“ paskelbtų architektūrinį konkursą su savo poreikiais ir mintimi, kad pastatas būtų kuo labiau išsaugotas ir kuo labiau atlieptų jų poreikius.
„Manau, kompromisas bus rastas – čia ne tas atvejis, kai nusiperka dvarus ir negali išlaikyti“, – svarstė architektas ir pridūrė, kad juridiškai „Lidlas“ yra teisus ir labai blogai, kad jis atsidūrė tokioje situacijoje:
„Jie pirko pastatą ir niekas nieko jiems nepasakė. Galų gale ir minties nebuvo, kad jis bus griaunamas. Ir negali sakyti, kad architektų visuomenė pavėlavo su reakcija. Juk nesėdi darbe ir negalvoji, kad štai kažkas paims ir kažką nugriaus. Lygiai tas pats, kaip ir su Lietuvos kino teatru, nusipirko ir matote, kaip baigėsi, su investicijomis buvo prapultis.
Čia panaši situacija. Bet „Lidlas“ morališkai neteisus, kadangi nepradėjo ieškoti kompromiso, iš karto nubėgo skųstis prezidentei – mano nuomone, tai truputį vaikiškas elgesys“.
Architektui – kūrinys kaip vaikas
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje iškilusio Vilniaus kelių policijos pastato projektą sukūrė 1999 m. miręs architektas Gytis Ramunis ir iki šiol kuriantis Kęstutis Pempė. 1986 m. projektas buvo apdovanotas TSRS valstybine Ministrų tarybos premija.
Už savo kūrybą įvairiomis premijomis šie du architektai apdovanoti ir nepriklausomoje Lietuvoje.
„Ką aš pats galvoju? Na, prie ko čia aš? Viskas vyksta užsakymo formomis. Iš principo kam čia mane kalbinti? Kažkada buvo projektas padarytas, po to įvertintas, po to užmirštas, o dabar vėl prisimintas. O tos intrigos, griauti ar negriauti, prie ko čia aš?“
Architekto teigimu, nuo autoriaus jo projektuoto pastato ateitis nepriklauso. Esą ir dėl statinio Giraitės gatvėje „jo niekas neatsiklausė ir neatsiklaus“.
„Tai yra mano ir G. Ramunio kūrinys – tai kaip vaikas, ką daugiau galiu pasakyti? Kiekvienas vaikas yra brangus. O kad jis neranda, taip sakant, panaudojimo arba žmonėms pritrūksta fantazijos, kaip jį panaudoti vystant savo planus, tai čia aš jau niekuo negaliu padėti.
Ten šalia yra milžiniškas sklypas ir, žinoma, tą pastatą visada galima pritaikyti. Užtenka pasižvalgyti kur nors Belgijoje, Olandijoje ar dar kur nors, kaip yra elgiamasi ir kaip seni pastatai pritaikomi naujai funkcijai – tiesiog kartais mums trūksta fantazijos ir tiek“, – svarstė K. Pempė.
Pastatai laikini kaip materija
Sekmadienį LRT Kultūros kanalas parodė 2000 m. sukurtą laidą „Kūrybos metas“, kuri buvo skirta architektams K. Pempei ir G. Ramuniui.
Prisimindamas bendrą kūrybos laikotarpį pirmasis laidoje pasakojo, kad kartu su kolega kurti darbai buvo kontekstualūs, padiktuoti vidinės nuostatos ir ieškant teisingo kompromiso tarpusavyje ir su aplinka.
„Pastatų mes nesirinkome, užsakymo nesirinkdavome ir nesirenkame. Darome viską, ką likimas pasiuntė. Mažas, didelis pastatas, nesvarbu, jokio skirtumo. Iš tikrųjų nėra menkų ar prastų darbų, būna tik prasti rezultatai. Iš kiekvieno darbo galima padaryti ką nors įdomaus“, – laidoje kalbėjo K. Pempė.
Jis svarstė, kad architektui negalima duoti absoliučios kūrybos laisvės, nes tada jis esą nieko nepadarys. Pati architektūra nėra savitikslis, o taikomasis menas, jis kuriamas ne sau.
Pasakodamas apie Vilniaus senamiestyje atstatyto seno pastato, kurį užsakė užsienio bankas, projektą architektas sakė, kad saugoti visada reikėtų tai, kas vertingiausia. Dėl to, kas pastatuose nėra „paminkliška“, kas ne taip vertinga, galima ieškoti kompromisų ir naujovių.
„Kaip bet kuri materija yra laikina šioje žemėje, taip ir pastatai. Į pastatų amžinybę žiūriu labai skeptiškai. Manau, kad galbūt vienas kitas pastatas, išlikęs kelis tūkstančius metų ir pasiekęs mus. Bet ir tūkstančiai metų amžinybėje yra labai trumpas laikas.
Todėl, pavyzdžiui, pervertinti savo kūrybos nereikėtų, kad ji taps amžina. Taip, gretimose kartose ji gali turėti įtakos, vienam kitam duoti mintį, idėją. Bet šiaip, jei ateina laikas pastatą griauti, jį reikia griauti. Jeigu tai ateina iš vidinio poreikio, iš funkcinio ar kitokio poreikio, tai pastatų nereikėtų pervertinti“, – TV laidoje kalbėjo kūrėjas, dėl kurio pastato dabar kilo tiek diskusijų.
