Architektai pastebi, jog ekonominis sunkmetis pakoregavo ir namus statančių gyventojų planus.
„Prieš ekonominį sunkmetį turėjau labai puikius užsakovus, kuriems projektavome prašmatnų namą iš pilių serijos. Tiesa, nors bokštelių nebuvo, bet turėjome lenktas vitrinas, didžiulius kambarius, dar didesnes drabužines, prabangias sūkurines vonias ir garažus daugiau nei porai automobilių. Taigi, namas buvo labai prabangus ir norai – prašmatnūs“, - pasakojo architektas Simonas (vardas ir pavardė redakcijai žinoma).
Tačiau, kai namo projektas buvo parengtas, prasidėjo ekonominis sunkmetis ir statybos sustojo, o krizei šiek tiek aprimus, žmonės atsisakė įspūdingo namo planų.
„Žmonės apsisprendė statyti racionalų namą, patogų gyventi. Aš manau, kad krizė daug kam leido įvertinti realias savo galimybes: kam projektuoti nepaprastai prabangią utopiją?, - svarstė jis. - Iš pilių serijos yra ir kitas pavyzdys. Dažnai užsakovai nori kelių senovinių stilių: vienas vienaip arkinis, kitas – kitaip, o trečias visiškai nearkinis. Na, kaip iš amerikietiškų paveiksliukų. Taigi, teko matyti didžiulį namą, kurio vien pastogė buvo apie 6 metrus aukščio, bet statybos darbų metu paaiškėjo, kad visi papuošimai yra finansiškai nepakeliami. Rezultatas toks, kad tūris - milžiniškas, o kas gavosi – nežinia.“
Tačiau architektas pasakoja, jog kuriozinių istorijų, kai prabanga lieka neįgyvendinta, pasitaiko vis rečiau, žmonės renkasi praktiškus sprendimus.
„Pastebiu, kad metams bėgant keičiasi ir patys žmonės, ir jų norai. Dabar klientai, ačiū Dievui, pradeda suprasti už ką architektams mokami pinigai. Anksčiau architektas buvo kažkoks žmogelis, kuris tiesiog moka braižyti pagal užsakovo norus, o šie keičiasi kiekvieną dieną. Aišku, klientas niekada sau nepripažins, kad yra nenuoseklus ir nepastovus savo noruose“, - vardija Simonas.
Pasak jo, dabar vienas dažniausiai girdimų norų yra ne dėl namo prabangios išvaizdos ar įrengimo, bet dėl kuo mažesnės šildymo kainos.
„Atsiranda reikalavimų, kad namai būtų pasyvūs ar kuo į juos panašesni, anksčiau apie tai kalba net nėjo. Buvo skaičiuojama, kad brangiai kainuos namą apšiltinti, bet dabar skaičiuojama iš kitos pusės – kiek ir kokio kuro tokiam namui reikės žiemą. Dėl to keičiasi ir langų dydžiai. Aišku, dar yra klientų norinčių didelių langų, bet jau yra kreipiamas dėmesys į argumentą: gal nedarykime tos didelės vitrinos į šiaurės pusę, nes ji bus efektyvi tik vasarą, - vardija specialistas. - Na, galima sakyti, kad užsakovų skonis Lietuvoje artėja prie vidutinio vakarų europiečio. Ne taip sparčiai, kaip mums, architektams, norėtųsi, bet man pavyko surasti klientų, kurių norai yra racionalūs ir europietiški. Antra vertus, jei visi turėtų vienodų poreikių, būtų labai neįdomu.“
Svajones pristabdo kainos
Architektas Marius (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pasakojo, jog džiaugiasi kas kartą, kai namą besistatantys klientai paklauso jo patarimo, sutinka priimti naujoves.
„Jeigu žmonės turi pinigų, dažniausiai jie statosi klasikinius namus. Yra noras turėti ir stebuklingus daiktus, bet kai pradedi skaičiuoti, kiek toks kainuoja, atsiremiama į nerealius pinigus. Pavyzdžiui, baldas televizoriui – vienas kelių metrų ilgio medis, kuriame nesimato durelių rankenėlių, jų varčių. O kai pamatoma, kiek toks daiktas kainuoja pagaminti pagal užsakymą, atsitinka dar keistesnis dalykas, žmonės randa, kur nusipirkti kažką panašaus, bet jau pagamintą, su raštais ir brangiau nei tas pradinis gaminys. Gal čia kalti baldų meistrai, kurie nemoka patraukliai pateikti savo gaminių, priešingai nei parduotuvių vadybininkai, galintys pripasakoti, koks nuostabus yra vienas ar kitas daiktas“, - svarsto jis.
Kalbėdamas apie namo išvaizdą, architektas atvirauja, kad klientai vis dar nori didelių salių ir kitos prabangos, tačiau primena, jog tai gali atsigręžti prieš užsakovus: tokį turtą sunkiau parduoti.
„Manau, yra norinčių ir bokštelių, bet, jeigu kokybiškai juos padaryti arba stilizuoti, tai yra pakankamai brangu. Kartais girdžiu: man pigiai nereikia. Kai suskaičiuoji, kad projektas būtų kokybiškas, tada užsakovas sako, o galime perskaičiuoti, kad būtų pigiau. Yra atėjusi ir kita įdomi mada: prirenkama brangių vardinių daiktų, kaip kad mergaitiškuose žurnaluose, kad nereikėtų galvoti, ką rengtis. Ten surašytos kainos ir mintis yra tokia - jei apsirengsi kaip paveiksliuke, viskas bus gerai. Dažnai taip projektuojamas ir interjeras: prirenkama madingų daiktų, o veikia jie kartu ar neveikia, niekas nesigilina“, - mano jis.
Anot architekto, viena problemos priežasčių yra ta, kad Lietuvoje prie vieno namo dirba mažiau specialistų, dažniausiai tai architektas ir kartais dizaineris.
„Paprastai prie kokybiško ir gerai įrengto namo dirba trys žmonės: architektas, dizaineris ir dekoratorius. Vienas projektuoja namą, kitas renka baldus, trečias sudėlioja visus nesuderinamus dalykus taip, kad jie gerai atrodytų“, - teigia architektas.
Būtent dėl specialistų trūkumo ar galimos jų nekompetencijos architektai juokauja, jog namų interjere atsiranda nėščių angelų skulptūros, kristalais dekoruoti drugeliai ant sienų, virtuvės su įranga už daugiau nei 100 tūkst. litų.
Visada nori brangiausio, po to ima skaičiuoti
Pasak jo, privačius klientus galima skirstyti į dvi rūšis: tuos, kurie sau gali leisti statytis būstus pagal savo norus, ir tuos, kurie nori namo kuo pigiau.
„Tie žmonės, kurie gali sau leisti, dažniausiai būna labai išsilavinę, daug keliavę ir daug matę bei nori padaryti ką nors tokio, ko kiti nematė. Norinčius namo kuo pigiau domina kvadratų skaičius ir leidimas statybai“, - klientų prioritetus įvardija G. Blažiūnas.
Architektas, vadovaudamasis savo patirtimi, pasakoja, jog kiekvieno architekto svajonė yra surasti klientą, kuris gali sau leisti sau ir aplinkai įdomų pastatą. Tačiau kai kurie klientai, anot jo, turi specifinį architektūros suvokimą.
„Dabar niekas nereglamentuoja maksimalaus individualaus namo ploto. Socializme maksimalus individualaus namo plotas buvo reglamentuojamas ir nebuvo galima statyti didesnių. Kai leido, visi pradėjo daryti taip, kaip staiga tapo galima. Tada atsirado tokie dideli, keistų tūrių namai. Šiuo metu norintys statytis namą gali paskaičiuoti, kiek kainuoja kvadratas. Tuomet belieka išsirinkti architektą, kuris pasiūlo vienokį arba kitokį sprendimą. Taip ir kyla nauji namai su baseinais, salėmis ir taip toliau“, - paaiškina architektas.
Architektas skaičiuoja, jog šiuo metu vidutinis namas sudaro 150 – 200 kv. m., o į kvadratinį namo metrą tenka investuoti 3-4 tūkst. litų. Dėl to didesnius nei 300 kv. m namus gali statytis didesnes nei vidutines pajamas uždirbantys žmonės, nes jam reikia apie 1 mln. litų. Tačiau G. Blažiūnas sako, jog turtingi žmonės neatsisako ir didesnių nei 300 kv. m namų, tiesa, jie statomi retai.
„Tie, kurie gali sau leisti, ir toliau nori pilių bei statosi pilis“, - sako jis.
