Tokią nuomonę apie žiniasklaidos ir technologijos santykį interviu DELFI išsakė tarptautinės įmonės „Kantar Media Audiences“ generalinis direktorius Richardas Marksas. Pasak jo, galima netgi juokauti, kad evoliucijos eigoje nuo nuolatinio žiūrėjimo į įvairiausius ekranus gali padidėti žmonių akys ir smegenys, o kūnas – sumažėti.
Tačiau esminiu iššūkiu R. Marksas įvardija žmonių atpratinimą nuo minties, jog internete prieinama žiniasklaidos informacija turi būti nemokama.
„Manau, kad ateityje bus atrasta pusiausvyra, kas bus apmokestinama, o kas ne. Pavyzdžiui, žmonės galbūt neturės mokėti už pirminę informaciją, tačiau visas detalesnis ir vertingesnis turinys – analizės, nuomonės, interpretacijos – gali būti apmokestintas“, - teigė pašnekovas.
- Kaip žiniasklaidos padėtį keičia vis modernėjančios technologijos? Kiekvienais metais moderniųjų technologijų įmonės pristato kokią nors naujieną, kuri yra vis labiau ir labiau pritaikoma žinių perdavimui, bendravimui su draugais, pramogoms ir kitiems žmonių poreikiams. Tačiau ką tai reiškia žiniasklaidai – ar ji netaps tik pramogų priedėliu?
Prieš atsirandant analoginei skaitmeninei technologijai buvo labai lengva apibrėžti, kas yra žiniasklaida. Labiausiai ji galėjo būti apibrėžiama pagal informacijos suteikimo tipą – žurnalas, laikraštis, radijas.
Net žiniasklaidos pramonė buvo skirstoma pagal informacijos teikimo pobūdį: buvo radijo, televizijos, laikraščių, žurnalų industrijos. Tuomet atsirado kompiuteriai ir žmonės pamanė: a, atsirado nauja žiniasklaidos rūšis, nauja žiniasklaidos pramonė.
Vėliau į areną išėjo mobilūs telefonai ir kai kurių žmonių galvose kilo mintis apie dar naujesnę žiniasklaidos pramonės rūšį. Nors realiai, jeigu pažiūrėtume į internetinę žiniasklaidą ir mobiliuosiuose telefonuose prieinamas žinias, tai čia yra ta pati žiniasklaida – video įrašai, garso įrašai ir tekstai.
Todėl tikriausiai teisingiausia būtų manyti, kad žiniasklaida lieka tokia pati, kinta tik tai, kad muzika, tekstai, video įrašai yra perduodami per skirtingus prietaisus: televizorių, kompiuterį, mobilų telefoną, planšetinį kompiuterį.
Žmonės klasifikuoja žiniasklaidą pagal technologines priemones, nors realiai tai tiesiog naujas ekranas, kuriuo perduodamas toks pat turinys, kokį matome savo kompiuteryje, mobiliajame telefone ar televizoriuje.
- Tačiau ar tai nereiškia, kad keičiantis technologijoms, keičiasi ir turinys?
- Mums riekia nustoti mąstyti apie žiniasklaidą siejant ją su kiekviena naujausia technologija – tiesiog kiekviena nauja priemonė yra būdas pasiekti tą patį turinį. Todėl kai klausiama, ar ateityje vis dar egzistuos televizija, radijas, laikraščiai ir žurnalai, galiu pasakyti: žinoma, kad egzistuos, tačiau jie bus labiau kaip prekės ženklai ir bus mažiau apibrėžiami pagal technologines priemones.
Tačiau problema ta, kad šiuo metu žiniasklaidoje nėra rasta balanso tarp to, už ką žmonės turi mokėti tiesiogiai, ir to, kas yra nemokama. Didysis internetinės žiniasklaidos išskirtinumas šiuo metu tas, kad didžioji dalis turinio yra nemokama, ko anksčiau niekad nebuvo. Taigi kyla poreikis nuspręsti, kas bus finansuojama iš reklamos, o kas iš žmonių, galinčių ir norinčių mokėti.
Šiandien daugybė jaunų žmonių auga tikėdami, kad internete viskas yra nemokama, tad kam mokėti, jeigu gali nueiti į kokį nors puslapį, kuriame dalijamasi filmais, informacija ar garso įrašais, ir atsisiųsti viską, ko tau reikia.
Tuo tarpu prieš 20 metų buvo visiškai aišku, kuri dalis išlaidų dengiama iš prenumeratorių ar pirkėjų ir kuri – finansuojama iš reklamos pajamų. Dabar didieji laikraščiai ar žurnalai žino, jog jeigu perkėlę savo turinį į internetą, bus priversti išgyventi tik iš reklamos, nors vien tik reklama negali užtikrinti esamos kokybės. Be to, reklama negali padengti ir fizinio laikraščių spausdinimo. Taigi pateikiant savo turinį ir internete kyla natūralūs klausimai: kaip tu dirbsi, už ką bus mokama, kas bus prieinama nemokamai.
Garsiausi tarptautiniai leidiniai nuėjo viena kryptimi – jie nerodo savo turinio nemokamai, taigi jei nemoki pinigų, negali skaityti laikraščių ir žurnalų. „The Guardian“ pasielgė priešingai: visas jų turinys nemokamai prieinamas internete, o veikla finansuojama tik iš reklamos. Aš linkęs manyti, kad ateityje bus atrasta pusiausvyra, kas bus apmokestinama, o kas ne.
Pavyzdžiui, žmonės galbūt neturės mokėti už pirminę informaciją, tačiau visas detalesnis ir vertingesnis turinys – analizės, nuomonės, interpretacijos – gali būti apmokestintas.
- Tačiau juk garsiausi ir svarbiausi dienraščiai bei žurnalai sakė nieku gyvu neatiduosią savo publikacijų nemokamai. Be to, tos žiniasklaidos priemonės, kurios ėmė nemokamai publikuoti savo turinį internete, grasinasi nepadaryti tokios pat klaidos su planšetiniais kompiuteriais.
- Iš esmės tai psichologinis reiškinys, turintis keturias stadijas ir panašus į tokius gyvenimo nutikimus kaip darbo praradimas. Pirmiausia žmogų ištinka baimė, paskui pyktis, tada neigimas ir galiausiai asmuo susitaiko su situacija.
Žinoma, galima nueiti į kokį „Youtube“, peržiūrėti video, kaip kieno nors katė gaudo paukštį, bet jeigu tu nori gero turinio, geros laidos ar šou, o ne pokšto, tai kainuoja pinigus, nes kalbama apie kokybę. Ir šiuo metu šią kokybę gali užtikrinti tik televizijų kanalai. Manau, kad apskritai televizijai gali būti planuojama gera ateitis, nes jie turi turinį. Ir nesvarbu, ar tu ją žiūrėsi per televizorių, ar per planšetinį, ar per nešiojamąjį kompiuterį.
- Tačiau kodėl iki šiol neišnyko popieriniai laikraščiai ar žurnalai? Juk atsiradus planšetiniams kompiuteriams, laikraščius galima skaityti ir lovoje?
- Taip, planšetinio kompiuterio atsiradimas tikrai turės didelį poveikį ateities žurnalams ir laikraščiams. Viena vertus, tai didžiulė galimybė, nes visi tyrimai rodo, kad žmonėms labai patinka skaityti spausdintinę mediją savo iPad'uose – kur kas labiau nei stacionariuose ar nešiojamuose kompiuteriuose bei išmaniuosiuose telefonuose.
Apskritai išmaniojo telefono ekranas yra per mažas ir nėra pritaikytas žmonių labiausiai mėgstamai veiklai: video peržiūrai, elektroninio pašto tikrinimui ir panašiai. Išmaniojo telefono ekrano dydis žmogaus akims tikrai nėra pats parankiausias.
Kai atsirado planšetiniai kompiuteriai, pasirodė, kad jų dydis optimalus spausdintos žiniasklaidos vartojimui. iPad'as ir „Apple“ sistema ypač paranki tam, mat sudaro galimybes kontroliuoti turinį, todėl žmonių motyvacija naudotis spausdinta žiniasklaida iškart auga. Spausdintai žiniasklaidai tai buvo atradimas.
Blogoji tendencija ta, kad technologijų modernėjimas tikrai priartins fizinį laikraščių ar žurnalų nykimą. Kaip žinome, pirkimai mažėja ir mažėja, nes jų turinys yra prieinamas internete. Net ir tie žmonės, kurie labai mėgo skaityti tikrus laikraščius ar žurnalus, atranda planšetinius kompiuterius, kurie yra kur kas patogesni nei nešiojamieji kompiuteriai. Jau visą dešimtmetį vyksta diskusijos, nes dienraščių spausdinimas kainuoja daug pinigų. Tai gali tapti gana tokiu dideliu psichologiniu lūžiu.
Tiesą sakant, kai pagalvoju, tai prieš 10 metų ant mano stalo mano biure atsirasdavo po dešimt savaitinių ar mėnesinių žurnalų, kurie būdavo skirti televizijos ar radijo industrijos rinkos tyrimams, tačiau šiuo metu jų sumažėjo iki vieno, visi kiti persikėlė į internetą. Jiems nebeapsimokėjo žurnalų leidyba, nes šiais laikais beveik kiekvienas žmogus turi prieigą prie interneto.
Taigi planšetiniai kompiuteriai turi daug galimybių būti pritaikyti, tai revoliucinis prietaisas arba tai, ko interneto media labai laukė. Jeigu kompiuteris buvo darbinis prietaisas, kuris tik atsitiktinai tapo žiniasklaidos galimybe pasiekti vartotojus, tai iPad'ai ir planšetiniai kompiuteriai taps naujuoju antruoju ekranu.
- O kaip su televizijomis? Jos verčiasi per galvą, kad įtiktų žiūrovams, tačiau ar to pakaks?
- Televizija tikrai patirs daug iššūkių, tačiau, manau, kad jai gali būti pranašaujama puiki ateiti. Planšetiniai kompiuteriai sudarys sąlygas žmonėms per juos stebėti ir televizijos turinį – įvairias laidas, šou ar filmus. Be to, Amerikoje labai išaugo socialinės medios, susijusios su televizija, poreikis. Tai reiškia, kad tu ne tik žiūri televizorių, bet ir bendrauji su savo draugais, komentuoji programas, kurias žiūri, galbūt nusiunti video savo pašnekovui, su kuriuo abu žiūrite programą kartu, bet skirtingose vietose, bei dalijatės nuomonėmis.
Iš esmės dėl to gali padidėti tiesioginių laidų ar šou programų poreikis, nes žmones būtent dalijimasis nuomone su draugais žiūrint laidas labiausiai pritrauks juos prie ekranų. Tarkime, dabar žmogus gali nuspręsti nebežiūrėti programos, o ją įsirašyti ir tuo pat metu aplankyti teatrą, tačiau jeigu jis vertins bendravimą su draugais ir nuomonės dalijimąsi, teatrą atidės vėlesniam laikui.
Aš manau, kad visos žiniasklaidos priemonės neturi pagrindo bijoti pokyčių, nors naujovių išties atsiranda vis daugiau ir daugiau. Geriausias pavyzdys yra muzikos industrija. Anksčiau viskas, ką galėjai atsisiųsti, buvo mp3 rinkmenos, interneto greitis nebuvo toks didelis siųstis video. Tuomet muzikos industrija nukentėjo labiausiai, tačiau dabar atgimė iš naujo ir labai pakitusi: šioje industrijoje atlikėjai turi daugiau galios ir pajamų nei kada anksčiau. Jų pajamos ateina iš gyvo garso koncertų, o įrašai išliko kaip reklaminis instrumentas, paskatinantis žmones eiti į koncertą.
Manau, kad televizija yra kita media, kuri greitai transformuosis.
Vienintelis mane kankinantis rūpestis tas, kad žmonės vis daugiau ir daugiau laiko praleidžia prie ekranų, spoksodami į žėrinčius stačiakampius. Man kartais kyla klausimas, kokias sveikatos pasekmes tai sukels? Asmeniškai aš stengiuosi kiekvieną dieną atsiriboti nuo visokių ekranų ir paskaityti paprastą knygą.
Mano akys nuvargsta nuolat žiūrėdamos į tris ar keturis skirtingus ekranus – į televizorių, kompiuterio ekraną, planšetinį kompiuterį ir išmanųjį telefoną. Tai apmąstymo vertas dalykas, nes bijau, kad žmonijos evoliucijos eigoje mūsų akys vis didės ir didės, o kūnas mažės ir mažės.
- O dėl smegenų nebaisu?
- Taip, tikriausiai didės visa galva, smegenys taip pat (juokiasi).
- Minėjote, kad modernėjančios technologijos bei jomis pasiekiamas žiniasklaidos priemonių turinys skatina žmones vis daugiau laiko praleisti prie įvairiausių ekranų, tokios tendencijos, be abejonės, daro įtaką politikai ir verslui. Kokių su tuo susijusių naujovių atsiranda šiose srityse?
- Interaktyvio žiniasklaidos populiarėjimas yra potencialiai svarbiausias dalykas politikoje ir politinėse diskusijose. Gebėjimas mobilizuoti žmonės per Facebook'ą, interneto dienoraščius, Twitter'į yra didžiulis. Be to, naudodamiesi šiomis priemonėmis politikai gali konstruoti santykius su potencialiais rinkėjais, konstruoti reikiamą diskursą.
JAV prezidentas Barackas Obama buvo pirmasis prezidentas, pradėjęs naudotis Twitter'iu, nors, žinoma, jis tikrai ne viską rašo pats. Tačiau bet kokiu atveju žmonės Twitter'yje gali sekti jo veiksmus, jis pravedė ir sėkmingą kampaniją per prezidento rinkimus, pasinaudojo socialine media rinkdamas ir paramą iš pavienių rinkėjų. Žmonės tiesiog internetu jam aukojo po 5 ar 10 dolerių.
Šiuolaikinės technologinės tendencijos atveria sudaro sąlygas atvirumui politikoje. Labai geras pavyzdys buvo vienas Didžiosios Britanijos politikas, į kurio mobilųjį telefoną įsibrovė viena žiniasklaidos priemonė. Politiką pradėta šantažuoti, tačiau socialiniame tinkle tas politikas pareiškė, kad buvo apvogtas, nurodė, kokia informacija buvo pavogta, atsiprašė dėl jos turinio ir savo elgesio ir tai suveikė. Taip jis sustabdė prekybą asmeninėmis paslaptimis.
Britanijoje buvo ir tokia istorija, kai vienas futbolininkas, kuris kūrė šeimos žmogaus įvaizdį, buvo sučiuptas užmezgęs romaną su modeliu. Žiniasklaidai neteisėtais būdais išsiaiškinus, kas tas futbolininkas, jis kreipėsi į teismą, kuris savo ruožtu uždraudė skelbti futbolininko pavardę. Buvo galima rašyti, kad tai futbolininkas, bet nebuvo galima minėti jo pavardės. Tačiau realiai pusė Britanijos žinojo, kas jis toks, nes informacija pasklido po Twitter'į.
Manau, kad socialinė media taip pat demokratizuoja mūsų aplinką. Prisiminkime, kokį vaidmenį socialiniai tinklai suvaidino Egipte, Libijoje. Žmonės gali susisiekti vienas su kitu, bendrauti ir vyriausybės negali to taip paprastai kontroliuoti. Čia ne tas pats, kas valstybės kontroliuojama žiniasklaida, kuriai galima įsakinėti, kas viešinama, o kas ne.
Tačiau trumpuoju laikotarpiu politikams kyla didžiulis iššūkis priimti reikiamus sprendimus dėl privačios informacijos naudojimo. Daugybė teisės aktų šiuo klausimu priimama ir apie juos diskutuojama Europos Parlamente. Čia kyla labai daug debatų yra apie ateities internetą būtent įstatymų leidybos ir kontrolės srityje. Kyla klausimų, ar galima kontroliuoti, kiek kontroliuoti, kaip reguliuoti turinį, kad nebūtų pažeidžiamos veikų teisės. Politikams sureguliuoti šią sritį yra didelis iššūkis. Labiausiai dėl to, kad tai nėra ta karta kuri būtų užaugusi su internetu. Politikai paprastai yra vyresni ir nėra užaugę su internetu, kaip dabartiniais aštuoniolikmečiai.
