Lietuvių savimonė blaškosi tarp imperinės praeities ir smulkiaburžuazinės dabarties. Stinga humoro jausmo, kamuoja nevisavertiškumo kompleksai ir esama polinkio perdėtai bei agresyviai ginti savo nedidelį „aš“. Taip DELFI tvirtino žurnalų „Verslo klasė“ ir „Iliustruotas mokslas“ vyriausiasis redaktorius Aurelijus Katkevičius.
Aurelijus Katkevičius
© "Verslo žinios" (V.Bubelytės nuotr.)

Jo teigimu, minėta psichologinė problema neretai trukdo susikalbėti ir ginčytis argumentais, užuot koneveikus oponentą ad hominem. Ji taip pat skatina blogybių šaltinio ieškoti žiniasklaidoje ir ją varžyti bei kontroliuoti menkaverčiais įstatymais, kurie politikams reikalingi kaip susidorojimo įrankiai.

- Kuo gera ir bloga šiandienė Lietuvos žiniasklaida? Kokios pastarųjų dviejų dešimtmečių tendencijos?

- Lietuvos žiniasklaida gera tuo, kad ji yra pakankamai laisva, kad jos yra daug ir įvairios. Bloga tuo, kad mišinyje, įvardijamame kaip „edutainment“ (anglų k. žodžių „entertainment“ (pramoga) ir „education“ (ugdymas) junginys), pramoga sugebėjo įgyti kur kas didesnį svorį nei ugdymas. Kitur tas mišinys atrodo labiau subalansuotas.

Pastaruosius dvidešimt metų buvo judama nuo propagandinės žiniasklaidos stilistikos, kurios daugeliu atžvilgiu mes vis dar nesugebame atsikratyti, prie pramogos ir ugdymo mišinio, kuriame vyrauja pramoga.

Atskiro aptarimo nusipelno vertybių klausimas. Anksčiau buvo primetama betoninė ideologija. Kai ji suaižėjo, iš po jos besikalę daigeliai pažiro po įvairias vietas. Sunku pasakyti, kas, kur ir kokia pasaulėžiūra dabar vadovaujasi. Išskyrus tai, kad žmonėms reikia duoti skaitalo.

Tarp ryškesnių tendencijų – dialogo suirimas. Ji susijusi su suaižėjusios pasaulėžiūros reiškiniu. Betono nebuvimas ir laisvė sudaro geras sąlygas dialogui ir polilogui, tačiau, kad ir kaip būtų keista, visi, susėdę kiekvienas ant savo kelmelio, kalba tik sau ir savo kukliems bičiulių būreliams, nebandydami pasikalbėti su sėdinčiais ant kitų kelmelių.

Galbūt tai susiję su tuo, kad aiškiai išreikštos ideologijos mūsų krašte dažnai įgauna dogmatiško fanatizmo pavidalus ir taip atstumia daug žmonių – ypač jaunų.

- O pasaulėžiūra turėtų labiau mus vienyti ar skirti?

- Manau, tik turintys pasaulėžiūrą žmonės gali kalbėtis. Kitaip yra tik minia, banda ir pamatiniai instinktai. Kalbėti, diskutuoti, generuoti idėjas gali tik mąstantys žmonės. Nemanau, kad skirtumai yra pagrindas skyrimui: jie veikiau gali būti pamatas dialogui.

- Ar visa mūsų žiniasklaida yra kelyje tarp propagandos ir pramogos, ar tai priklauso nuo jos rūšies?

- Nuo tuščios pramogos labiausiai kenčia vizualiausios žiniasklaidos rūšys. Kalbu apie televiziją. Radijas nepabėgo nuo informacijos ir švietimo. Pastaruoju metu galbūt net yra tam tikras radijo renesansas ir televizijos nuosmukis.

- O internetas, naujienų portalai?

- Ši žiniasklaidos rūšis yra labai įvairi. Kartais tas įvairumas net kenkia. Didieji naujienų portalai tapo visa aprėpiantys. Internetinė žiniasklaida bando aprėpti viską ir greitai – greičiau nei kitos žiniasklaidos rūšys. Joje daug pramogos, bet netrūksta ir solidžios informacijos, solidžių komentarų, analizės.

- Neseniai rašėte: „Žinių agentūros, spauda, radijas, interneto žiniasklaida <...> naršo, laksto, ieško naujienų ir temų, kažką kuria. Didžioji minčių valdovė nušiurusia mantija – televizija – leidžia sau“... Leidžia sau rodyti tą patį per tą patį, anot Jūsų. Kokios priežastys?

- Šis klausimas skirtas pirmiausia televizininkams. Dėl finansinių sunkumų turėjo mažėti televizijose dirbančių žmonių skaičius. Geresnių laidų ir naujesnių filmų užpirkti nebeįmanoma, todėl kartojasi sena produkcija.

Kita vertus, televizijos kaip smegenų valdovės reiškinys gali būti siejamas net su mūsų religine tradicija. Vienos studentės atlikto tyrimo, kurio vadovu buvau, išvada apie žiniasklaidos rūšių populiarumą įvairiose valstybėse skelbė, kad spauda vyrauja protestantiškuose kraštuose, o vizualūs žanrai (televizija, žurnalai) – katalikiškuose kraštuose. Mat, protestantai mišias daugiau skaito, o katalikai jas daugiau žiūri, dalyvauja spektaklyje, rodomame vyksme. Tai gali iš dalies paaiškinti, kodėl tokioje mažoje Lietuvos rinkoje yra net penki nacionaliniai televizijos kanalai.

- Ar mūsų žiniasklaida ilgainiui taps objektyvesnė, įvairesnė? Ar joje bus mažiau geltonumo ir daugiau išprususiam skaitytojui skirtų medžiagų?

- Kaip tik norėčiau, kad mūsų žiniasklaidoje neliktų netikro, dirbtinio objektyvumo ir būtų daugiau subjektyvumo. Sakau tai kaip mėnesinio žurnalo, kurio tekstai yra gana toli nuo naujienų ir arčiau prozos, redaktorius. Mano manymu, problema kaip tik yra subjektyvumo stygius. Blogai, kai tekstai apsimeta esą objektyvūs, iš tikro tokie nebūdami.

Žiniasklaidos, kuri išties turėtų būti objektyvi, objektyvumo standartai išoriškai tarsi būna išlaikomi, tačiau jais dangstantis neretai atliekama tam tikra užduotis.

- Gal galėtumėte patikslinti, ką turite galvoje sakydamas, jog tam tikriems žiniasklaidos žanrams trūksta subjektyvumo?

- Žurnalinis tekstas visada yra gerokai arčiau prozos. Svarbesnį vaidmenį jame vaidina detalė, jutimas, spalva, niuansas, siužetas. Robotas viso to neparašys: perteikti tai gali tik jautrus, jaučiantis žmogus. Šiuo atžvilgiu naujiems galimiems autoriams antru ir trečiu savo instrukcijų punktais sakau, kad niekada nebijotų rašyti „aš“.

Ar to trūksta kitur? Nesu specialiai tyrinėjęs: galbūt ir trūksta. Tas „aš“, kuris galėtų būti subjektyvus ir rašyti proza, atsiranda iš asmenybės. Jei yra susiformavusi asmenybė su savo patirtimi ir požiūriu, tai jos „aš“ subjektyvumas bus įdomus kitiems žmonėms. Jei nėra asmenybės ir yra tik techninį darbą išmokytas atlikti žmogus, tai ir jo „aš“ nieko nereikš.

- Kaip mūsų žiniasklaidos kokybę veikia vyraujanti skaitymo (galbūt vertėtų sakyti – neskaitymo?) kultūra? Ar galima tikėtis aukštesnio žiniasklaidos lygio visuomenėje, skaitančioje vis mažiau knygų ir ypač – gerų knygų?

- Kai pasidaro labai nyku, prisimenu sceną iš Andrejaus Tarkovskio „Aukojimo“, kurioje berniukas neša kibirą vandens ir vis laisto sausą medį. Tiesiog jį reikia laistyti. Galbūt iš to kada nors kas nors išeis.

Mažėja popierinių knygų skaitymas, dėmesys persikelia į internetinę erdvę. Aš pats per pastaruosius penketą metų esu gerokai daugiau knygų perskaitęs ekrane nei popieriuje. Tai natūralūs procesai, kuriuos turi suvokti ir mūsų leidėjai. Nuo progreso niekur nepabėgsi: reikia nustoti raudoti dėl popieriaus ir ieškoti būdų, kaip turinys galėtų geriau pasiekti žmogų.

Visada yra žmonių, kuriančių turinį, ir žmonių, jį suvokiančių. Kas tarp jų? Kažkada buvo molio lentelės, paskui – popierius. Dabar – ekranai. Bet kuriantys ir suvokiantys žmonės kaip buvo, taip ir liko.

- O kaip gyvuoja tas laistomas ar nelaistomas medis? Mokyklose akcentuojama ne tiek pasaulio, kiek lietuvių literatūra – Žemaitė, Jonas Biliūnas. Ar gali šie rašytojai formuoti gerą skonį, lavinti rašytinio žodžio pajautą bei ugdyti skaitymo kultūrą?

- Šita kalba mes kalbame. Man tenka skaityti daug tekstų. Viena kertinių problemų, su kuriomis susiduria jų autoriai, tai – žodynas. Labai dažnai yra verčiamasi vienu tūkstančiu ar pusantro tūkstančio žodžių. O Didžiojo lietuvių kalbos žodyno yra aštuoniolika tomų. Šitos kalbos, kuria mes mąstome ir kalbame, žodžių neįmanoma išmokti niekur kitur, kaip tik iš ta kalba parašytų tekstų.

Skonio lavinimas? Ar galima kalbėti apie skonį žmogaus, kurio kasdienė kalba siekia tris šimtus penkiasdešimt žodžių, o pusę jų sudaro skoliniai iš slavų kalbų bei žodžiai, atkeliavę iš kariuomenės bei kalėjimų žargonų? Negalima. Turi atsirasti tam tikras žodynas; tada jau galima šnekėti apie skonį.

- Mūsų viešojoje erdvėje, palyginti su Vakarų valstybių, kad ir anglosaksų viešąja erdve, trūksta turiningos, aštrios polemikos. Diskutuojama vangiai, lėkštai. Vengiama net ne banalybių ir tuščiažodžiavimo, bet aštrių kampų, atviro oponavimo ir drąsesnio požiūrio. Kodėl? Ką tai liudija?

- Tikrai taip yra. Problema, matyt, glūdi mūsų psichologijoje, mentalitete. Nes mintys, idėjos vis sutapatinamos su jas išsakančiu žmogumi: kitokių argumentų, nei ad hominem, ties trečiu diskusijos ratu tiesiog nebelieka. Aiškinamasi jau ne dėl idėjų, o dėl to, kas, ką ir kaip privatizavo ar užėmė kurį nors postą. Iš kur tas slydimas į asmeniškumus? Galbūt kalta mūsų praeitis.

Kaip šią problemą spręsti? Nematau kitų išeičių, tik kasdienį darbą: tau sako, kad esi kvailys, o tu vis tiek atsakai argumentais, nepereidamas prie asmeniškumų, ir laistai tą medį, apie kurį kalbėjome.

- O kaip mus veikia praeitis?

- Manau, iki šiol yra neišspręsta psichologinė dilema tarp mūsų imperinės praeities (nebijosiu to Gintaro Beresnevičiaus žodžio) ir gana kuklios smulkiaburžuazinės dabarties. Tai turbūt sukelia mumyse šizofreniją, iš kurios plaukia humoro jausmo stoka. Savo ruožtu kiekvienas pilietis be humoro jausmo pagal apibrėžimą yra apdovanotas nevisavertiškumo kompleksu. O iš nevisavertiškumo komplekso plaukia perdėtas ir agresyvus savo nedidelio „aš“ gynimas.

- Politikai vis aktyviau mėgina supančioti žiniasklaidą. Praėjusios kadencijos Seime brendo įstatymas, kurį priėmus, būtų baudžiama už „faktais nepagrįstą nuomonę“. Šios kadencijos Seimas „prastūmė“ nepilnamečius nuo neigiamos informacijos poveikio turintį saugoti įstatymą, pagal kurį būtų galima bausti net už pasakas vaikams ir viešą dešrainių valgymą. Kaip vertinate šį reiškinį?

- Kai trūksta argumentų ir nesugebama kalbėtis, tada puolama agresyviai ką nors ginti. Paradoksalu tai, kad tokiose situacijose humoro jausmą praranda net kai kurie pramogų verslo grandai.

Minėtą įstatymą, kurį pavadinau „vaikų apsaugos nuo gyvenimo“ įstatymu, prezidentas grąžino, pateikęs teisingus argumentus: kad tam įstatymui trūksta kriterijų ir taisyklių, nustatančių, kas bus prižiūrėtojai ir kaip jie vertins neigiamą informacijos poveikį.

Tuo pavidalu, kuriuo jis buvo sukurtas, kalbamas įstatymas atrodė kaip kažkieno ad hoc poreikius tenkinantis įrankis. Sakykime, reikia nubausti LNK televiziją, kuri rodo animacinį filmuką apie Tomą ir Džerį. Tame filmuke peliukas akivaizdžiai propaguoja smurtą prieš katiną. Sumanytas įstatymas tokiais atvejais tiktų kaip instrumentas, leidžiantis daryti spaudimą žiniasklaidai.

Manau, niekas nesugebės sukurti aiškių taisyklių ir aiškių kriterijų. Todėl darbas prie minėto įstatymo tęsis tol, kol apie jį visi pamirš. Televizijos šiuo atžvilgiu kol kas gali būti ramios. Tačiau tendencija diskutuoti administraciniais resursais, o ne argumentais egzistuoja ir, ko gera, plaukia iš mūsų asmenybinio neįgalumo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

DELFI startuoja naujas kanalas Būstas (6)

Pagrindinis naujienų portalas DELFI skaitytojams pristato dar vieną gerą žinią. Jau nuo...

DELFI skaitytojams – patogesnis ir inovatyvesnis portalo dizainas (183)

Pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams šiandien pristato naują portalo dizainą,...

„Eltos“ direktore paskirta ją perkanti G. Markovičienė (4)

Naujienų agentūros „Elta“ direktore paskirta buvusi „Respublikos leidinių“ komercijos...

„Žinių radijas“ – pirmoji radijo stotis Lietuvoje, savo laidas pritaikiusi kurtiesiems (4)

Iki šiol radijas buvo kurtiesiems nepritaikyta žiniasklaidos priemonė. „ Žinių radijas “...

„Disney“ atsisako „Netflix“ ir žada pati teikti analogiškas paslaugas

JAV pramogų pasaulio milžinė „ Disney “ paskelbė ketinanti pašalinti visus savo kino...

Top naujienos

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (75)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Populiariausioje Barselonos gatvėje sunkvežimis rėžėsi į minią nuolat pildoma (38)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (215)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Dviejų vaikų mama mirė dėl to, kad laikėsi jai netikusios dietos

Liepos 19 d. savo namuose Mandūroje, Vakarų Australijoje, buvo rasta be sąmonės parkritusi...

Kauno oro uosto direktorius: liūdime (51)

Po mėnesį trukusių rekonstrukcijos darbų atsidarius Vilniaus oro uostui, Kauno oro uosto...

G. Kirkilas sugalvojo planą koalicijai su „valstiečiais“ gelbėti (22)

Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Gediminas Kirkilas inicijuoja partijos susitarimą su...

Pirmosios Bundeslygos istorijoje teisėjos moters netrikdo keisti F. Ribery pokštai

Po dešimtmečio Vokietijos antrame futbolo divizione Bibiana Steinhaus taps pirmąja moterimi...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (115)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (540)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...