„Sensacingumas, žvaigždiškumas, bulvariškumas“, – klausiamas apie žiniasklaidos ydas, kalbėjo Ž. Pečiulis. Jis atkreipė dėmesį, kad dėl finansinio nepajėgumo Lietuva iki šiol negauna pakankamai užsienio informacijos – šalis neturi korespondentų užsienyje. Dėl finansinių problemų padaugėjo užsakomųjų tekstų ir paslėptos reklamos.
„Nors to pateisinti negalima, tačiau eilinį kartą turėtume prisiminti ir mūsų valdžios politiką. Iš žiniasklaidos laukiame misijos, o mokesčiais žiniasklaida įmetama į konkurencinę rinką kaip ir kiekvienas bandelių kepėjas. Bet iš jų misijos niekas neprašo“, – pastebėjo Žurnalistikos instituto vadovas.
Pasak Ž. Pečiulio, žiniasklaidos pramogėjimo tendencija būdinga ne tik Lietuvai ir tai matoma jau keletą dešimtmečių. Žiniasklaidos ekspertas pastebi, kad pati auditorija turi vis mažiau laiko labiau įsigilinti, ilgiau užtrukti skaitydama tekstą.
„Taigi žiniasklaida taikosi ir prie tokių įpročių, ir prie didėjančių gyvenimo tempų. Išeitis gali būti naujosios technologijos, kurios pasiūlys dar didesnį pasirinkimą. Nors ir dabar mes labiausiai pastebime pramoginę žiniasklaidos pusę, bet juk kiekvienas iš mūsų galime susirasti laikraštį ar žurnalą, laidą ar interneto puslapį, kuriame bus jus dominanti informacija“, – sakė Ž. Pečiulis.
Ž. Pečiulio nuomone, kaltę dėl prastos žiniasklaidos būklės galėtų prisiimti daug kas. Mat žiniasklaida ir žurnalistika – vienas iš demokratinės visuomenės komponentų. „Priešingai, manyčiau, jeigu visi būtų labai patenkinti žiniasklaida, tai reikštų rimtą jos krizę. Nes žiniasklaidos uždavinys yra būti opozicijoje, būti miško vilku sanitaru. Be abejo, tai negali visiems patikti“, – dėstė profesorius.
Televizijoje mato per daug laikinų žvaigždžių
Ž. Pečiulis sulaukė klausimų apie skirtingų medijų rūšių ateitį. Pasak jo, vieni ekspertai kalba apie tradicinių medijų mirtį ir jau yra nustatę konkrečias laidotuvių datas, kiti mano, kad dar gana ilgai turėsime ir tradicinį laikraštį, ir tradicinę televiziją. „Neseniai buvau tarp tų, kurie laidojo tradicines medijas, dabar manau, kad jeigu bus pakankamai žmonių, norinčių kas rytą į rankas paimti popierinį laikraštį, vadinasi, jis bus“, – sakė profesorius.
Ž. Pečiulio teigimu, jeigu bus pakankamai žmonių, kurie tingės patys sudarinėti televizijos programas, o norės, kad už juos tai padarytų TV kanalas, vadinasi, tradicinė televizija gyvuos. Bet, pastebi jis, ir tradicinė žiniasklaida turi taikytis prie naujų technologijų, naujų auditorijos įpročių.
„Kaip įvertintumėte šiuolaikinės žurnalistikos padėtį? Ar vis labiau žurnalistų vietas užima įvairios pseudožvaigždės, ar ateityje žurnalistu galės būti praktiškai bet kas?“, – klausė DELFI skaitytojas.
Ž. Pečiulis atkreipė dėmesį, kad nereikia painioti žurnalistikos su visu žiniasklaidos turiniu: pramoginės laidos, koncertai, filmai nėra žurnalistika.
„Manyčiau, kad laikinų žvaigždžių, ypač televizijoje, yra pernelyg daug, bet jas augina ir puoselėja ne tik žiniasklaida, bet ir nemaža auditorijos dalis. Kai ji nusisuks nuo atsitiktinių žvaigždžių, tada jų nereikės ir televizijoms“, – kalbėjo Ž. Pečiulis.
Lietuvoje patyrimas ir žilas plaukas negerbiamas
Kitas skaitytojas teiravosi, kodėl Lietuvos žiniasklaidoje dirba tiek „vaikų“ – jaunų žurnalistų.
„Atsakysiu klausimu – kas yra kaltas, jeigu per pirmąją praktiką televizijoje mūsų trečiakursis pašnekina prezidentę, Seimo pirmininkę ir kokius tris ministrus? Žiniasklaidos priemonė, kuri siunčia praktikantus atsakingoms užduotims, ar Žurnalistikos institutas, kuris rengia tokius bebaimius žurnalistus? Manyčiau, kad tai yra labiau ne mūsų, o žiniasklaidos problema“, – atsakė Ž. Pečiulis.
Jo nuomone, tokia situacija, ko gero, atspindi mūsų politinio gyvenimo realybę: Seimo ar Vyriausybės reitingai tokie maži, kad nebūtina kažkokių ypatingų žurnalistinių pajėgų ir pasirengimo tai temai atskleisti.
Pasak Ž. Pečiulio, Lietuvos situacija skiriasi nuo pasaulinės patirties. Daugelyje užsienio šalių gerbiamas patyrimas ir žilas plaukas, todėl neįsivaizduojama, kad, tarkime, žinių laidą vestų nesolidus žmogus. Profesorius spėjo, kad Lietuvoje jaunimo invazija į žiniasklaidą susijusi su lūžiu, įvykusiu 1988-1991 m. Tuomet patyrimas asocijavosi su sovietine žurnalistika ir buvo logiška, kad naujais laikais į žiniasklaidą ateina jauni žmonės.
„Bet gal tas procesas šiek tiek užtruko. Jeigu žiniasklaidoje labai daug jaunimo, tai ir žiniasklaida yra jaunimo“, – teigė Ž. Pečiulis.
