Kompleksinius pietus vienoje iš daugelio miesto kavinių, klientus viliojančių profesionaliomis nuotraukomis iliustruotais valgiaraščiais, ar senus laikus menančias miesto valgyklas, kur maistas – tarsi pas mamą?

Aukščiausias įvertinimas

„Penkios žąsys iš penkių“, – prieš metus apsilankęs legendinėje valgykloje, esančioje Soboro pašonėje, savo nepaperkamą nuomonę tėškė maisto kritikas Andrius Užkalnis.

Įprastai kitų Lietuvos miestų restoranuose, kavinėse ir užeigose išleisdavęs keliolika ar kelias dešimtis eurų, pačioje Kauno širdyje įsikūrusioje viešojo maitinimo įstaigoje virtuvės šefų siaubas neišleido nė 3 eurų – pusė porcijos žemaitiškų blynų, silkės užkandis ir šaltibarščiai be bulvių jam atsiėjo vos 2,8.

„Aš taip pigiai valgęs dar nebuvau. Niekur ir niekada. O jei ir buvau, tai neprisimenu. Tai yra mažiausiai pinigų pareikalavęs mano valgymas ne namie, už beveik tris eurus gavau ne tik gerą maistą, bet ir krūvą prisiminimų, ir jokio sovietinio kvapo, ir įrankiai švarūs. Nežinau, kaip jums. Man tai atrodo labai geras sumanymas. Žinote, ką? Be šitos valgyklos Kaunui labai daug ko stigtų“, – pigiausiais gyvenimo pietumis pamaitinusią įstaigą virtualiojoje erdvėje liaupsino A. Užkalnis.

Nenuostabu, kad netrukus senutėlę miesto valgyklą užplūdo šimtai miestiečių, trokštančių paragauti maisto, kuris sužavėjo išrankųjį A.Užkalnį.

Skanu kaip pas mamą

Praėjus daugiau nei metams nusprendėme patikrinti, ar garsioji Laisvės alėjos valgykla tebėra tokia populiari kaip anksčiau. Skrandžiui davus ženklą apie artėjančią pietų pertraukėlę, marinti kirminą skubėjome ne Tolimųjų Rytų virtuve ar greituoju maistu, o lietuviškais patiekalais „Valgykloje“ – būtent taip pavadinta ši magiška vieta.

Nors ji įsikūrusi antrame aukšte, naminio maisto kvapas seilėtekį suaktyvino vos įžengus į pirmąjį. Užlipę laiptais į viršų, nustėrome – prie stalų beveik visos vietos buvo užimtos. Dar bent dešimt išalkusių miestiečių rikiavosi eilėje ir šnairavo į sėdinčiuosius, tarsi ragindami juos greičiau tuštinti lėkštes ir kilti nuo kėdžių.

„Virtuvės šeimininkės maistą ruošia kaip sau“, – šakute gnybdama gausiai padažu aplietą bulvių plokštainio gabalėlį, šypsojosi kaunietė Sigutė. Nors įprastai V.Kudirkos bibliotekos darbuotoja tenkinasi maistu, kurį atsineša iš namų, kartais ji ateina į valgyklą. Esą čia nesikandžioja kainos, o porcijos didelės.

„Šiandien dar ir kefyro išgersiu“, – prie lūpų keldama senąją tarybinę kampuotą stiklinę, paskutinį kąsnį rijo Sigutė. Tądien pietūs jai kainavo 2,1 Eur: bulvių plokštainis – 1,7 Eur, kefyras – 0,4 Eur.

Nebenori reklamos

„Sveikos, merginos. Labai norėčiau skanaus kiaulienos kepsnio“, – sulaukęs savo eilės, anapus prekystalio besisukančią virtuvės šeimininkę kalbino suplukęs vyriškis.

Pakėlusi metalinį puodo dangtį ir dirstelėjusi vidun, pusamžė virtuvės darbuotoja suraukė nosį.

„Vienas teliko ir tas nelabai gražus. Gal vištienos?“, – geresnį kąsnį išalkusiomis akimis į ją žiūrinčiam lankytojui siūlė šeimininkė. Likęs prie savo pasirinkto patiekalo, kaip kompensaciją už pernelyg apskrudusį mėsos gabalėlį, vyras gavo daugiau burokėlių salotų.

„Sakau jums, čia kaip pas mamą“, – patenkintas prie laisvo stalo skubėjo nuolatinis klientas.
Tiesa, maloniai besišypsojusios eilėje trypčiojusiems valgyklos lankytojams, išvydusios fotoaparatą ir atkištą diktofoną, dirbančios moterys akimirksniu pasikeitė.

„Visi skundžiasi, kad miestas tuščias, o pas mus žmonių niekada netrūksta. Reklamos daugiau nereikia. Juolab ir laiko neturime plepėti“, – į lėkštę krestelėjusi šaukštą bulvių košės, į kalbas nesileido virtuvės vyresnioji. Nors su valgyklos personalu plačiau pakalbėti nepavyko, galimybės vertinti patiekalus iš mūsų niekas neatėmė. Tarkuotų bulvių cepelinus su mėsa, už kuriuos sumokėjo 1,7 Eur, savaitraščio fotografas įvertino penkiomis žąsimis iš penkių galimų. Tiek pat naminių paukščių skyrėme ir vištienos kepsniui su bulvių koše, kurią prieš patiekiant nekalbioji valgyklos darbuotoja gausiai apipylė šiltu lydytu sviestu. Šis patiekalas mums atsiėjo 2,1 Eur.

Yra pasirinkimas

Valgykla šalia Įgulos bažnyčios – ne vienintelė viešojo maitinimo įstaiga, siūlanti pigiai ir skaniai pavalgyti. Didžiąsias miesto kavines ir restoranus ignoruojantys miestiečiai tikino neretai užsukantys ir į Kauno centrinio pašto valgyklą, kuri žmones maitina dar nuo 1973 m. Čia už dienos sriubą, nemenką kepsnį, silkę arba salotų dubenėlį su gėrimu sumokėsite apie 3 Eur.
„Valgyklos virėjos kasdien keičia meniu ir klientams pateikia tik šviežią maistą“, – savo sėkmės priežastis spėjo ilgametės „Prie pašto“ darbuotojos.

Vienintelis minusas – kvapas. Ilgiau pasėdėjus patalpoje, likusią dienos dalį darbe sėdėsite su keptos mėsos ir kopūstų sriubos pėdsakais plaukuose ar drabužiuose.

Pasukus vairą toliau nuo centro, nebrangiai numarinti kirminą galima valgykloje „Pėda“ , įsikūrusioje Birželio 23-osios gatvėje. Tiršta kopūstų sriuba, sultingas kiaulienos kotletas, silkė su pagardais ir mokyklos laikus menantis kompotas iš jūsų piniginės išvilios 4,15 Eur.

Beveik tiek pat sumokėsite ir „Kauno grūdų“ valgykloje. Čia didelė porcija gaivių šaltibarščių su kalnu bulvių, kiaulienos sprandinė su burokėliais, šaltas užkandis – po žirneliais ir marinuotais agurkais pasislėpęs mėsos slėgtainis ir stiklinė gėrimo – 4,5 Eur. Skanaus!