Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad palūkanos su minuso ženklu artimiausiu metu netaps įprastu dalyku. Tiesa, kai kur jau taip nutiko, bet tokių atvejų – vienetai.
Tai fenomenas, dėl kurio ekonomistai kaip reikiant suka galvas. Tiesą sakant, visi ekonomikos specialistai puikiai žino, kad palūkanų normos neturėtų smukti žemiau nulio ribos. Bet nulio riba jau peržengta. Nepaisant to, greičiausiai egzistuoja linija, toliau kurios šia prasme eiti nevalia. Vertinant pagal pastaruosius įvykius, palūkanos su minuso ženklu nėra tokia šventa karvė, kaip apie jas buvo manoma.
Svarbu pažymėti, kad mes nekalbame apie neigiamas realiąsias palūkanų normas. Palūkanų norma gali ir nesmukti žemiau nulio ribos, tačiau ji gali būti mažesnė nei infliacija. Tai reiškia, kad pasiskolinusiojo grąžinamų įmokų suma pasižymi mažesne perkamąja galia nei suma, kurią jis iš tikrųjų pasiskolino.
Tai nieko neįprasto. Kol stebime bent jau nuosaikią infliaciją, centriniai bankai gali sau leisti nulio ribą peržengiančias realiąsias palūkanas, kurios pasitarnauja kaip ekonomikos atsigavimo skatinimo priemonė. Tokių dalykų jau būna – ir ne kartą.
Ne. Šiuo atveju kalbame apie tai, ką ekonomistai vadina nominalia palūkanų norma su minuso ženklu, neleidžiančia kainoms nei kilti, nei leistis žemyn.
Priežastis, kodėl tai yra taip keista, yra tokia: įprastai potencialus skolintojas gali nuspręsti neskolinti ir tiesiog sėdėti ant turimų pinigų maišo. Ši situacija analogiška nuliui lygiai nominaliai palūkanų normai. Nieko itin gero, tačiau geriau nei palūkanų norma su minuso ženklu.
Kam iš viso reikalingos neigiamos palūkanos?
Dalis pavyzdžių – centrinių bankų sprendimai. Euro zonoje Danijos, Švedijos ir Šveicarijos centriniai bankai nusprendė pritaikyti neigiamas palūkanų normas komercinių bankų lėšoms, laikomoms indėliu formatu centriniuose bankuose. Tai reiškia, kad privatūs bankai priversti mokėti už jų pinigų saugojimą.
Švedijos atveju centrinis bankas taip pat pritaikė neigiamas palūkanas skolindamas komerciniams bankams.
Pagrindinis tikslas euro zonoje – stimuliuoti ekonomikos augimą ir didinti infliaciją, kuri šiuo metu taip pat yra žemiau nulio ribos ir grasina dar labiau tolti nuo Europos centrinio banko užsibrėžto tikslo – žemiau, tačiau arti 2 proc. ribos. Švedijoje pagrindinis tokio sprendimo tikslas – infliacijos didinimas.
Danijos ir Šveicarijos centrinių bankų svarbiausioji užduotis – neleisti kilti valiutos vertei. Nedidelių ir žemiau nulio ribos atsidūrusių palūkanų idėja – atgrasyti investuotojus nuo vietos valiutos pirkimo, kuris ir skatina jos vertės šuolius.
Tokie sprendimai tikrai nėra labiausiai stebinantys pavyzdžiai. Tai tėra centrinių bankų, kurių pagrindinis darbas kontroliuoti infliaciją, skatinti ekonomikos augimą ir rūpintis užimtumu, veiksmai. Jeigu jie mano, kad jų užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti geriausiai tinkama priemonė yra neigiamos palūkanos, kodėl gi ne?
Valiutų klausimas
Situacija tampa keistesnė, kai skolintojo vietoje atsiduria privataus sektoriaus bendrovė, kuri, bent jau iš pirmo žvilgsnio, turėtų būti suinteresuota kuo didesniu pelnu.
Tiesą sakant, gali būti ir taip, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, neigiamos palūkanos taip pat neštų savotišką pelną – jeigu tikėtume, kad valiutų kursai kis jūsų naudai. Paimkime Šveicarijos pavyzdį, kur visai neseniai valstybė finansų rinkose pasiskolino pinigų dešimčiai metų – buvo pritaikytos nulio ribą per plauką peržengusios palūkanų normos.
Tai saugi investicija. Tikimybė, kad Šveicarijos valdžia negalės grąžinti skolos, praktiškai neegzistuoja. Be to, šiuo metu saugios investicijos niekur neneša didelio pelno.
Jeigu investuojate, pavyzdžiui, Prancūzijoje, greičiausiai viliatės, kad Šveicarijos frankas euro atžvilgiu pakils tiek, kad tuo metu, kai investicijas parsivešite namo, jų pakaks neigiamų palūkanų efektui kompensuoti.
Panaši situacija Vokietijoje. Tikimybė, kad euro zona gali žlugti, vis dar egzistuoja. Jeigu taip atsitiktų, Vokietijos valdžios skolos turėtojams skolos greičiausiai būtų sumokėtos Vokietijos markėmis, kurių vertė greičiausiai išaugtų. Tai sudarė sąlygas daliai Vokietijos įsiskolinimų pritaikyti neigiamas palūkanas.
Tarpbankinis skolinimasis
Tačiau tai jokiais būdais nepaaiškina, kodėl Ispanijoje taip pat pastebima palūkanų su minuso ženklu atvejų (nors ir ne tiek daug kaip Vokietijoje).
Yra daugiau galimų veiksnių. Pirmiausia bankai, nusprendę perteklines lėšas pasidėti centriniame banke, susiduria su neigiamomis palūkanomis – kitaip tariant, už tokius indėlius jie ne tik negauna pinigų, bet patys moka bankui už jų pinigų priežiūrą. Valstybės obligacijos taip pat gali šiek tiek pigti – net jeigu už jas gaunama grąža ir bus neigiama.
Tai viena iš priežasčių, kodėl dalis bankų vieni kitiems skolina, taikydama neigiamomis palūkanomis – įskaitant LIBOR eurams ir Šveicarijos frankams. Gali būti palankiau skolinti pinigų kitam bankui ar valstybei, o ne mokėti už tų pinigų saugojimą centriniame banke.
Kai kurie investiciniai fondai paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo – tik pirkti valstybės skolą, todėl galima teigti, kad šiuo metu vyksta procesas, kurį, nepaisant minimalios grąžos, dar būtų galima įvardyti kaip pasyvų investavimą Tai praktika, iliustruojanti, kaip saugi valstybės skola taip pat gali uždirbti šiek tiek pinigų.
Taupantiems žinia apie itin mažas indėlių palūkanas tikrai nėra itin džiugi. Neigiamos centrinio banko palūkanų normos privertė kai kuriuos bankus savo klientų lėšoms pritaikyti tokia pačią tvarką. Danijoje „Danske Bank“ tokią taktiką taiko specializuotiems indėlininkams, turinčias gausių santaupų.
Be to, kai kurie bankas savo klientams skolina, taikydami į neigiamą zoną patekusias palūkanas. „Danske Bank“ atstovas patvirtino, kad tokia strategija gana įprasta trumpalaikėms paskoloms, nors bent jau kol kas besiskolinantieji moka mokesčius, kurie viršija neigiamas palūkanas.
Kaip žemai gali kristi palūkanos?
Egzistuoja ne vienas veiksnys, padedantis suprantamai paaiškinti, kaip itin mažos teigiamos palūkanos pasitraukė į neigiamą zoną. Taip pat ne mažiau naudinga prisiminti priežastis, kodėl teko priartėti prie nuliui artimų palūkanų normų.
Tokia situacija puikiai atspindi daugumos išsivysčiusių ekonomikų silpnumą, apėmusį pasibaigus finansų krizei. Centriniai bankai stengėsi išlaikyti itin mažas palūkanas, norėdami skatinti ekonomikos augimą, o pastaruoju metu ir padidinti infliaciją.
Investicijos (kaip dalis įplaukų į valstybės biudžetą) daugumoje turtingiausių pasaulio valstybių šiuo metu vis dar yra žemesniame lygyje nei prieš krizę. Jeigu menksta pinigų poreikis naujoms investicijoms finansuoti, pinga ir skolinimasis.
Taigi ar palūkanos smuks dar žemiau nulio ribos? Dauguma neigiamų palūkanų norma įsitaisę 0 ir -1 proc. teritorijoje.
Radikalios idėjos
Esant tokiai situacijai, tie, kurie nenori, kad jų pinigams banke būtų taikomos neigiamos palūkanos, turi puikią alternatyvą – grynuosius pinigus. Bet ir čia neapsiesite be nuostolių: galbūt teks susimokėti už jų laikymą saugioje vietoje, o kur dar vagystės rizika, jeigu santaupas laikysite po čiužiniu.
Sąskaita banke – žymiai patogesnis pinigų laikymo būdas, už kurį žmonės turėtų mokėti pernelyg nesiraukydami. Nepaisant to, augant tokiems mokesčiams, grynuosius besirenkančiųjų gali daugėti, o tai reiškia, kad yra ribos, žemiau kurių palūkanų norma į minuso zoną nebežengs.
Yra net kelios radikalios idėjos, kaip spręsti šią galimą problemą.
Willemas Buiteris iš „Cirigroup“ pateikė sąrašą galimybių, kaip būtų galima pasielgti. Bene drastiškiausias siūlymas – grynųjų atsisakymas. Specialistas turi argumentų, kuriais galėtų nutildyti galimus tokios idėjos kritikos, nors jo siūlymas šiandien ir sunkiai įsivaizduojamas kokioje nors realioje politinėje strategijoje.
Pagrindinė mintis gana paprasta: sudarius sąlygas palūkanų normoms smukti dar žemiau nulio ribos, kaip teigia W. Buiteris, vangiai augant ekonomikai ir fiksuojant itin žemą infliaciją, centrinių bankų veiksmai taptų veiksmingesni.
Jeigu minėtosios problemos nebus išspręstos, palūkanos su minuso ženklu gali tapti įprastu makroekonomikos paveikslo elementu.
